Šveicarijos transportas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Šveicarijos transportas – keleivių ir krovinių pervežimams skirtos infrastruktūros ir transporto priemonių visuma Šveicarijoje. Būdama Europos centre, Šveicarija turi tankų kelių ir geležinkelių tinklą. Per Šveicarijos Alpes eina svarbūs Europos transportavimo maršrutai, jungiantys Vakarų ir Vidurio Europą su Viduržemio jūros regionu. Kalnų geležinkelių maršrutai pradėjo veikti nuo 1882, kai buvo nutiestas Gotardo geležinkelio tunelis. Šis tunelis dar tebeveikiantis. 2016 m. atidarytas 57 km ilgio Gotardo bazės tunelis – vienas ilgiausių pasaulyje.[1] Šveicarijos kelių tinklas yra finansuojamas iš transporto priemonių mokesčių. Norint naudotis Šveicarijos automagistralėmis, reikia pirkti vinjetes (kelių mokesčio lipdukus), kurios kainuoja 40 Šveicarijos frankų.[2] Šveicarijos automagistralių tinklas yra 1 790 km ilgio. Tai viena tankiausių automagistralių sistemų pasaulyje.

Ciuricho oro uostas yra didžiausias Šveicarijoje, aptarnaujantis virš 30 mln. keleivių per metus (31,5 mln. 2019 m.).[3] Antras pagal dydį Ženevos oro uostas 2019 m. aptarnavo 17,9 mln. keleivių.[4]

Geležinkeliai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šveicarijos traukinys
  • Tinklo dydis: 5 063 km
  • Standartinė vežė (1435 mm): 3 652 km (3 641 km elektrifikuoti)
  • Siauroji vežė: 1 383 km (1 353 km elektrifikuoti)

Beveik visi Šveicarijos geležinkeliai priklauso valstybinei SBB-CFF-FFS kompanijai.

Keliai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vienu iš Šveicarijos simbolių tapę geltonai dažyti „Pašto autobusai“ aptarnauja vietinius maršrutus. Kalnų keliuose šie autobusai turi pirmumą nepriklausomai nuo to, ar važiuoja įkalne ar nuokalne

Šveicarija turi tankų automobilių kelių tinklą ir virš 5 mln. registruotų automobilių. Dėl didelio šalies gyventojų tankumo ir gausaus turistinių bei tranzitinių automobilių srauto keliuose dažni kamščiai, ypač prie didžiųjų miestų.[5] Kelių tinklas – 71 450 km ilgio, iš jų 1 790 km – automagistralės ir greitkeliai.[6] Kalnuose daug tunelių, žymiausi – Didžiojo Sen Bernaro tunelis, jungiantis Valė kantoną su Aostos slėnio regionu Italijoje, Gotardo tunelis, jungiantis Urio ir Tičino kantonus, bei San Bernardino tunelis, jungiantis Graubiundeno ir Tičino kantonus. Dalis kalnų kelių žiemą uždaromi.

Automagistralės ir greitkeliai mokami, jų naudojimui būtina įsigyti metinę vinjetę, kuri kainuoja 40 Šveicarijos frankų ir galioja iki kalendorinių metų pabaigos. Iš sunkvežimių imamas papildomas mokestis pagal sunkvežimio svorį ir nuvažiuotą atstumą. Dvi svarbiausios automagistralės yra A1, prasidedanti šiaurrytinėje Šveicarijoje, Sankt Galeno kantone ir besitęsianti iki Ženevos pietvakarių Šveicarijoje, ir A2, einanti nuo Bazelio šiaurvakarinėje Šveicarijoje iki Kjaso pietų Šveicarijoje, Tičino kantone, pasienio su Italija. Automagistralės pradėtos tiesti 1955 m., kai įrengtas trumpas ruožas aplink Liucerną. 1964 m. nutiesta LozanosŽenevos, 1967 m. – Berno–Lencburgo automagistalė.

Leistinas greitis automagistralėse (vok. autobahn, pranc. autoroute, it. autostrada) – 120 km/h, greitkeliuose (vok. autostrasse, pranc. semi-autoroute, it. semiautostrada) – 100 km/h, kituose keliuose – 80 km/h, gyvenvietėse – 50 km/h.[5]

Automagistralių sarašas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šveicarijos automagistralės
  • A1 yra šalies svarbiausia magistralė einanti iš rytų į vakarus; nuo Sankt Galeno iki Ženevos: A13 – Sankt Margareta (pasienis su Austrija) – A1.1 – Sankt Galenas – Vintertūras – Ciurichas – Oltenas – Arau – Bernas – Murtenas – Avanšas – Pajernas – Estavajė le Lakas – Iverdonas – Lozana – Nionas – Ženeva – Prancūzijos pasienis
  • A2 Bazelis (Vokietijos pasienis) – Oltenas – Liucerna – Altdorfas – Sen Gotardo perėja – Belincona – Luganas – Kjasas (Italijos pasienis)
  • A3 Bazelis (Prancūzijos pasienis) – Augstas – Brugas – Birmenstorfas / Ciurichas – Talvilis – Pfefikonas – Cigelbriukė – Zargansas
  • A4 Bargenas (Vokietijos pasienis) – Šafhauzenas – Vintertūras / Ciurichas – Knonau – Kamas – Brunenas – Altdorfas
  • A5 Luterbachas – Zoloturnas – (Bylis – La Nevilis) – Nešatelis – (Iverdonas)
  • A6 Lisas – Šėnbiulis / Bernas – Tunas – Vimisas
  • A7 Kroiclingenas (Vokietijos pasienis) – Veinfeldenas – Frauenfeldas – Vintertūras
  • A8 Hergisvilis – Zarnenas – (Zachselnas – Briunigas – Briencvileris) – Interlakenas – Špycas
  • A9 Valorbas (Prancūzijos pasienis) – Šavornė / Vilar Sent Krua – Vevė – Sionas – Sjeras – Fispas– Brigas – Simplonas – Gondo (Italijos pasienis)
  • A10 Mūris prie Berno – Riufenachtas
  • A11 Ciurichas – Ciuricho oro uostas
  • A12 Bernas – Fribūras – Bulė – Vevė
  • A13 Sankt Margareta (pasienis su Austrija) – Buchsas – Zargansas – Landkvartas – Kūras – Tuzis – San Bernardino tunelis – Belincona
  • A14 Liucerna – Kamas
  • A16 Bonkūras (Prancūzijos pasienis) – Porantriui – Delemonas – Mutjė – Bylis
  • A18 Bazelis – Reinachas
  • A19 Brigas – Nateras
  • A20 Ciuricho šiaurinis žiedas
  • A50 Reinsfeldenas – Glatfeldenas
  • A51 Biulachas – Ciurichas
  • A52 Cumikonas – Hinvilis
  • A53 Klotenas – Reichenburgas

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Ruedi Lüthi, Marc Fehr, Wer hat die grösste Röhre?, Tages Anzeiger, 2017 m. rugpjūčio 10 d. Nuoroda tikrinta 2020-06-05.
  2. A guide to the 2020 Swiss motorway vignette, Comparis, 2019 m. gruodžio 4 d. Nuoroda tikrinta 2020-06-05.
  3. Facts and figures 2019, Zürich Airport. Nuoroda tikrinta 2020-06-05.
  4. About Us, Geneve Aeroport. Nuoroda tikrinta 2020-06-05.
  5. 5,0 5,1 An Ultimate Guide for Driving on Switzerland’s Roads, Internations. Archyvuota 2020-06-05. Nuoroda tikrinta 2020-06-05.
  6. Šveicarijos ūkis, Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2020 m. sausio 13 d. Nuoroda tikrinta 2020-06-05.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Giovanni Danielli, Markus Maibach: Kompaktwissen: Schweizerische Verkehrspolitik. Rüegger, Zürich/Chur 2007, ISBN 978-3-7253-0864-4.