Monai (tauta)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Monai (မောန်)
YoungMon.jpg
Gyventojų skaičius 1 mln.
Populiacija šalyse Mianmaro vėliava Mianmaras apie 1 mln.

Tailando vėliava Tailandas 114 tūkst.

Kalba (-os) monų
Religijos budizmas (theravada)
Giminingos etninės grupės njahkurai, khmerai, va

Monai (mon. မောန် arba မည်, mjan. မွန်လူမျိုး‌  = mon lumjo, taj. มอญ = mon) – tauta, daugiausia gyvenanti pietinėje Mianmaro dalyje. Kalba monų kalba, kuri priklauso austroazijiečių šeimai.

Istoriniame kontekste į išplėstinę monų sampratą gali būti įtraukiamos keliomis giminingomis monų kalbomis kalbėjusios tautos dabartinio Tailando, Laoso ir Mianmaro teritorijose. Tačiau dabar monais laikomi tik Mianmare (Iravadžio baseine) gyvenanti tauta bei iš jos kilusi diaspora.

Tradicinė monų teritorija apėmė visą Iravadžio upės žemupį, kur šiuo metu yra Ajejarvadžio regionas, Bago regionas, Jangonas ir Monų valstija. Joje gyvenantys monai skirstėsi į tris subetnosus: vakariausia jų grupė vadinama Man Nya (မန်ည), aplink Pegu gyveno Man Duin (မန်ဒိုင်), o rytuose – Man Da (မန်ဒ). Šiuo metu monų gyvenamos teritorijos užima tik ryčiausią šios teritorijos pakraštį, t. y. Monų valstiją. Egzistuoja didelė monų diaspora Tailande ir JAV.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Manoma, kad monų protėviai anksčiau buvo apgyvendinę dideles teritorijas Pietryčių Azijoje, pirmiausia dabartinio Tailando ir dalies Laoso teritorijas. I mūsų eros tūkstantmetyje Tailando ir Laoso teritorijoje Monai sukūrė civilizuotas valstybes, tokias kaip Dvaravati, Šri Gotapura ir Haripundžai. Iš čia jie migravo į Iravadžio upės baseino žemupį, kur sukūrė Thatono karalystę su sostine Thatone. Kaip ir jiems lingvistiškai giminingi khmerai, monai kultūrą perėmė daugiausia iš pietinės Indijos. Iš Šri Lankos čia paplito Theravados budizmas, pradėtas naudoti palavų raštas, iš kurio išsivystė monų raštas, suklestėjo raštija.

II tūkstantmečio pradžioje monų gyvenamos teritorijos patyrė masines migracijas, kurias daugiausia vykdė tajų tautos. Jos sunaikino tradicines šios tautos valstybes, o patys gyventojai buvo žudomi, tremiami ir asimiliuojami. Per kelis šimtus metų didelę dalį monų teritorijų asimiliavo tajai. Senosios Dvaravati valstybės gyventojų likučiai Tailande dabar vadinami njahkurais, ir sudaro vos kelis tūkstančius gyventojų.

Šiek tiek kitokio likimo susilaukė Iravadžio žemupio monai. XI a. bamarų karalystė Paganas iš Iravadžio aukštupio užkariavo paskutinę jų valstybę Thatoną, tačiau čia gyventojai išlaikė savo kalbą ir tapatybę. Be to, bamarai perėmė jų civilizacijos pasiekimus, pirmiausia rašto sistemą ir religiją. XIII a. nusilpus Pagano karalystei, monai vėl gavo nepriklausomybę kaip Hantavadžio karalystė su sostine Pegu. Tik XVI a. antroje pusėje juos vėl pajungė bamarų valstybė Taungu. Kadangi šios valdovams monų apgyvendintas pajūris buvo strategiškai svarbus prekybai su Portugalija, sostinė buvo perkelta į Pegu, o kraštas buvo masiškai apgyvendinamas bamarais.

Iravadžio monai priešinosi okupacijai. Jų krašte vyko sukilimai, ir du kartus jiems pavyko tapti nepriklausomais nuo Taungu: 1599–1616 m. su sostine Motamoje ir 1740–1757 m. su sostine Pegu. Bamarų karalystės sudėtyje monai ne kartą priešinosi. Dėl persekiojimų dalis jų išsikėlė į Ajutają gretimame Tailande, kuri buvo gerai priimti ir užėmė svarbias vietas šalies visuomenėje bei politikoje. Dabar valdanti Tailando karalių dinastija irgi yra monų kilmės.

1757 m. monų teritorija buvo užkariauta paskutinį kartą, šį kartą Konbaungų dinastijos. Šių karalius Alaungpaja po sėkmingo žygio išžudė dešimtis tūkstančių monų. Ypač buvo taikomasi į išsilavinusį visuomenės sluoksnį: vienuolius. Šis, ir vėliau besitęsiantys persekiojimai dar labiau paspartino monų migracijas į Ajutają. Dabartiniame Tailande jų diaspora sudaro nemažą populiaciją, kur gyvena išsimėčiusi atskiromis gyvenvietėmis.

XIX a. pabaigoje sukūrus Britų Birmą, joje atsidūrė ir monų gyvenamas kraštas. Britų valdymas sustabdė jų persekiojimą ir naikinimą. 1947 m. Birmai gavus nepriklausomybę, monai siekė savo autonomijos, kuri nebuvo suteikta. Todėl jie pradėjo pasipriešinimo judėjimą, kuriam iš pradžių vadovavo Monų liaudies frontas, o nuo 1962 m. – Naujoji monų valstybės partija. Pastaroji paskelbė Monlando valstybės, apimsiančios visą pietinį Mianmarą, atkūrimą. Kariniai veiksmai tarp šios partijos ir centrinės vyriausybės tęsėsi iki 1995 m., kuomet buvo sudarytos paliaubos. 1974 m. tirščiausiai monų gyvenamose teritorijose buvo suformuota teoriškai autonomiška Monų valstija.