Savaiminio užsiliepsnojimo temperatūra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Savaiminio užsiliepsnojimo temperatūra (angl. self-inflammation temperature, autoignition temperature, kindling point) – minimali medžiagos temperatūra, kuriai esant medžiagos užsiliepsnoja be uždegimo šaltinio (liepsnos ar kibirkšties) poveikio.

Dujoms tai mažiausia jų temperatūra, kurioje jų molekulės gauna pakankamai energijos, kad imtų reaguoti su deguonimi be uždegimo šaltinio poveikio.

Esant šiai temperatūrai nedujinė medžiaga išskiria degius garus ir dujas, ir šių molekulių temperatūra (šiluminė energija) pakankama, kad molekulės imtų reaguoti su oro deguonimi išskirdamos šilumą.

Popieriaus savaiminio užsiliepsnojimo temperatūra, lygi +233 °C, o Farenheito skalėje – 451 °F, gerai žinoma iš populiaraus Rėjaus Bredberio romano „451º Farenheito“ pavadinimo, nors iš tikrųjų popieriaus užsiliepsnojimo temperatūra priklauso nuo popieriaus gamyboje panaudotų žaliavų, popieriaus storio ir kai kurių kitų savybių.

Dujų mišinio temperatūra, kurioje jis savaime užsiliepsnoja, mažesnė esant didesniam slėgiui arba deguonies koncentracijai.

Kai kurių medžiagų savaiminio užsiliepsnojimo temperatūros[taisyti | redaguoti kodą]

Medžiaga Savaiminio užsiliepsnojimo temperatūra
baltasis fosforas 34 °C
anglies disulfidas 100 °C
popierius ~ 233 °C
benzinas 257 °C
magnis 473 °C
butanas 500 °C
vandenilis 571 °C

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]