Nogajų Orda

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Nogajų Orda
Blank.png
1440 – 1643 Herb Moskovia-1 (Alex K).svg
Location of
Apytikslė Nogajų Ordos teritorija
Sostinė Saraičikas
Valdymo forma Monarchija
Istorija
 - Įkūrimas 1440
 - Užkariauta Rusijos 1643 m.
Vakaruose nogajiečių gyvenamos teritorija ribojosi su LDK

Nogajų Orda (Mangitų jurtas) – klajoklių valstybė Volgos ir Irtyšiaus tarpupyje, kuri susidarė po Tamerlano armijos antpuolių (1391 m.) žlugus Aukso Ordai.

Nogajaus Orda kaip savarankiška valstybė išnyko dėl nesibaigiančio chaoso Ordoje. V.Trepavlovas išskiria tris suirutes ir Ordos agoniją.[1] Valstybės silpnumu pasinaudojo Nogajų chanato priešininkai. Galiausiai dalis nogajų persikėlė į Osmanų imperiją, dalis buvo įjungta į Rusijos valstybę, o dalis persikėlė į Kazachų chanatą.

Nogajų Ordos susidarymas[taisyti | redaguoti kodą]

Po Aukso Ordos žlugimo, dabartinio Kazachstano šiaurės vakaruose susidarė nauja valstybė – Nogajų Orda. Pagrindinė jos teritorija buvo stepėse tarp Volgos ir Uralo (Jaiko), o politinis centras – Saraičiko apylinkėse (prie Uralo upės). Rytuose nogajai klajojo po Uralo kairįjį krantą, šiaurės rytuose – iki Vakarų Sibiro žemumos, šiaurės vakaruose klajokliai pasiekdavo Kazanę, pietvakariuose – Paaralę ir šiaurinį Pakaspįjį.

Ordos centras buvo Saraičiko miestas prie žemutinio Uralo. Miestas įkurtas XIII a. Aukso Ordos egzistavimo laikotarpiu per Saraičiką ėjo prekybiniai keliai iš Krymo ir Kaukazo į Karakorumą ir Kiniją. XIII–XIV a. buvo miesto klestėjimo laikotarpis, tačiau XV a. Saraičikas buvo sugriautas. Tik tapęs Nogajų Ordos sostine Saraičikas ėmė atsigauti. XVI a. pradžioje Kazachų chanas Kasymas trumpam buvo užgrobęs Saraičiką, kuriame netrukus ir mirė, o kazachai grįžo į savo Betpak dala dykumą. 1580 m. miestą užėmė laisvieji kazokai. Mieste buvo palaidoti Aukso Ordos ir Nogajų Ordos chanai.

Ordos pavadinimas kilęs iš vieno Aukso Ordos karo vadų vardo – Nogajus. Nogajus dalyvavo Batijaus užkariaujamuosiuose žygiuose, buvo karo vadu prie penkių Aukso Ordos chanų ir suvaidino svarbų vaidmenį Aukso Ordos istorijoje. Nogajaus Ordos gyventojų pagrindą sudarė į Nogajaus kariuomenę įėjusios gentys. Didžiąją dalį Nogajaus karių sudariusi tiurkų mangitų gentis pavadino savo ulusą Mangitų jurtu. Nogajų Ordos įkūrėju laikomas Nogajaus sūnus Edygėjus. Valdant Edygėjui Nogajų Orda ėmė atsiskirti nuo Aukso Ordos. Valdant Edygei Nur ad-Dinui buvo sukurta savarankiška valstybė, atsiskyrusi nuo Aukso Ordos.

Administracinė struktūra[taisyti | redaguoti kodą]

Orda skirstėsi į keletą savivaldžių ulusų, kuriems vadovavo mirzos. XVI a., nogajams migravus į vakarinį Volgos krantą, iš Nagajų Ordos išsiskyrė Mažieji Nogajai, po to vakarinių nogajų aukščiausiu titulu tapo sultonas.

Ūkis[taisyti | redaguoti kodą]

Ūkio pagrindą sudarė klajoklinė gyvulininkystė (arkliai, avys, stambieji raguočiai ir kupranugariai) bei tranzitinė prekyba. Tuo metu, kai likusių totorių valstybių gyventojai perėjo prie sėslaus gyvenimo būdo, Nogajų Ordos ekonomika tebebuvo lemiama klajoklių gyvenimo būdo. Šioje valstybėje tebuvo vienas miestas – Saraičikas, kuris liko nuo Aukso Ordos laikų. Saraičikas ilgainiui prarado ankstesnę prekybinio centro reikšmę ir chanato ekonomikoje nevaidino didesnio vaidmens.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Трепавлов В.В. История Ногайской Орды. – М.: Издательская фирма “Восточная литература” РАН, 2001. – 752 с.