Siela

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Siela (lot. Anima) daugumoje religijų vadinama savarankiška substacija egzistuojanti kiekvieno žmogaus viduje. Taip pat siela laikoma kūno ir materijos priešingybe.

Religijose siela dažniausiai laikoma nemirštančia ir amžina; manoma, kad ji atsiskirianti nuo kūno mirties metu.

Dauguma filosofų sielą supranta kaip nematerialią substanciją, o kai kurie mokslininkai bandė įrodyti jos egzistavimą, ieškodami mirusio žmogaus kūno masės pakitimų.

Žodis psichologija kilo iš gr. psyche 'siela'. Lotynų kalbos žodis spiritus turi žodžio „siela“ šaknį ir išvertus reiškia „kvėpavimas“. Hebrajų kalba žodis nepheš reiškia ne tik 'siela', bet ir 'gyvenimas' arba 'būtinas kvėpavimas'.

[taisyti] Siela krikščionybėje

Paveiksle vaizduojamas Dievas, stebintis angelo ir velnio kovą dėl žmogaus sielos

Sielos nemirtingumas ir pomirtinis gyvenimas yra svarbi krikščionių mokymo dalis. Krikščionys tiki, kad po mirties Dievas atlygins kiekvienam už jo gerus ir blogus darbus. Teisuoliams žadamas amžinas gyvenimas, o nusidėjėlių sielos būsiančios atskirtos nuo Dievo ir pasmerktos amžinai kančiai. Šios dvi būsenos dažnai vadinamos rojumi ir pragaru.