Adalbertas Becenbergeris

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Adalbertas Becenbergeris

Adalbertas Becenbergeris (vok. Adalbert Bezzenberger, 1851 m. balandžio 14 d. Kaselis – 1922 m. spalio 31 d. Karaliaučius) – vokiečių kalbininkas, archeologas, etnografas.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

18691872 m. studijavo Getingeno, 1872–1874 m. Miuncheno universitete. 1874 m. filosofijos daktaras, 1879 m. profesorius, 1907 m. lietuvių mokslo draugijos garbės narys, 1922 m. Lietuvos universiteto garbės profesorius.

1874–1880 m. dėstė Getingeno, 1880–1921 m. Karaliaučiaus universitete, tris kartus išrinktas jo rektoriumi. 1877 m. įkūrė ir redagavo indoeuropiečių kalbotyros žurnalą Beiträge zur Kunde der indogermanischen Sprachen, bendradarbiavo su K. Būga. Su kitais 1879 m. Tilžėje įsteigė lietuvių literatūros draugiją. 18911916 m. vadovavo draugijai „Prussia“ ir jos muziejui, redagavo draugijos leidinį Sitzungsberichte der Altertums gesellschaft Prussia. Įkūrė ir tvarkė Rytų Prūsijos buities muziejų, įrengė Mažosios Lietuvos lietuvių etnografinę sodybą.

Kalbininkas[taisyti | redaguoti kodą]

Jis laikomas baltistikos pradininku, pirmasis tyrė baltų tautų kalbas, tautosaką, literatūrą, etnografiją ir archeologinius paminklus. Rinko ir skelbė kalbinę bei etnografinę medžiagą, tautosaką, tyrė lietuvių žodžių etimologiją, prūsų asmenvardžius. Remdamasis vietovardžiais nustatė prūsų ir vakarų lietuvių gyvenamų teritorijų ribą, einančią Alnos ir Deimenos upėmis. Nagrinėjo senųjų lietuvių raštų kalbą, parengė ir paskelbė baltų kalbų senųjų tekstų.

Archeologas[taisyti | redaguoti kodą]

Organizavo Prūsijos ir Mažosios Lietuvos archeologinių paminklų tyrinėjimus, su kitais dalyvavo daugiau, kaip 120 archeologinių ekspedicijų. Daugiausia, daugiau, kaip 20 archeologinių paminklų ištyrė Sembos pusiasalyje, daugiau, kaip 30 – Klaipėdos, Šilutės ir Tilžės apskrityse. Paskelbė tyrimų ataskaitų, kurios neprarado svarbos, nes dauguma archeologinių paminklų sunaikinta. Tyrimų duomenis derino su etnografijos, tautosakos ir kalbotyros duomenimis. Atstovavo Karaliaučiaus archeologams Vokietijos (1910) bei tarptautiniuose archeologiniuose renginiuose.[1]

Bibliografija[taisyti | redaguoti kodą]

  • XVI amžiaus lietuvių ir latvių spaudiniai (Litauische und Lettische Drucke des 16 Jahrhunderts 2 t. 1874-1875)
  • Elbingo vokiečių-prūsų žodynėlis (Das Deutsch-Preussische Vokabular su V. Simonu, 1897).
  • Lietuvių kalbos istorijos apybraiža (Beiträge zur Geschichte der litauischen Sprache)
  • Lietuvių kalbos tyrinėjimai (Litauische Forschungen 1882)
  • Latvių kalbos tarmių studijos (Lettische Dialekt-Studien 1885)
  • Apie Prūsijos latvių kalbą (Über die Sprache der preussischen Letten 1888)
  • Kuršių nerija ir jos gyventojai (Die Kurische Nehrung und ihre Bewohner 1889),
  • Studiją apie trečiojo prūsų katekizmo kalbą (Studien über die Sprache des preussischen Enchiridions, 1907)
  • Lietuvių literatūros istorija (Die litauische Literatur 1908)
  • Rytprūsių priešistorinės bronzos analizė (Analysen vorgeschichtlichen Bronzen Ostpreussens 1904 m.)

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Algirdas Sabaliauskas, Linas Tamulynas. Adalbertas Becenbergeris. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 137 psl.