Kasparas Henenbergeris

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Henenbergerio žemėlapis

Kasparas Henenbergeris (vok. Kaspar Henneberg, lot. Casparus Henneberger, 1529 m. Erlichas, Frankonija1600 m. vasario 29 d. Karaliaučius) – Prūsijos istorikas, geografas ir kartografas, kunigas, bet nebuvo ordinuotas, nes neprisidėjo prie tuo metu Prūsijoje įsigalėjusių A. Osianderio pasekėjų.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Teologas, 1554 m. baigė Karaliaučiaus universitetą. Nuo 1554 m. Dumnavos (į šiaurės rytus nuo Ylavos, Mažoji Lietuva) diakonas. Kunigavo ir gretimoje Jurgenavos (vok. Georgenau) parapijoje bei Miulhauzeno bažnyčioje. Gerai išmokęs lietuvių kalbą pamokslus vietos lietuviams sakė jų gimtąja kalba. Atsidėjęs mokslui apleido parapijų reikalus, atleistas. Nuo 1590 m. kunigaudamas Karaliaučiaus Lyvenikės (vok. Löbenicht) parapijoje pamokslus sakė lietuviškai ir lenkiškai.

Mokslinė veikla[taisyti | redaguoti kodą]

Sudarė Prūsijos žemėlapių (Henenbergerio žemėlapiai). Istorinės geografijos veikaluose „Prūsijos krašto trumpas ir tikroviškas aprašymas“ (Kurze und wahrhaftige Beschreibung des Landes zu Preussen) 1584 m. ir „Prūsijos didžiųjų krašto lentų, arba žemėlapių, paaiškinimai“ (Erklärung der preußischen größeren Landtafeln oder Mappen) 1595 m. yra unikalių duomenų iš Mažosios Lietuvos praeities, baltų etnografijos bei mitologijos: autentiškų žinių apie lietuvių (daugiausia Ragainės, Įsruties apskritis, kurioje gyveną beveik vieni lietuviai) pastatus, maistą, drabužius, poledinę žūklę, didžiąsias šeimas, Jonines ir kitas šventes, laidojimo papročius, pagoniškojo tikėjimo liekanas. Jis daug patikimos medžiagos surinko iš vietos gyventojų, t. p. naudojosi dvasininkų pateiktomis žiniomis, kronikomis. Remdamasis 80 m. prūso šnekta 1555 m. sudarė prūsų kalbos tarmių Žodynėlį.[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Algirdas Matulevičius, Angelė Vyšniauskaitė. Kasparas Henenbergeris. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 476 psl.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]