Pietų ašigalio-Eitkeno baseinas

Mėnulio nematomosios pusės kompozicinė nuotrauka. Pietų ašigalio-Eitkino baseinas yra didelė tamsi pilka dėmė apačioje

Pietų ašigalio-Eitkeno baseinas (arba Pietų poliaus-Eitkeno baseinas, angl. South Pole-Aitken Basin, centro koordinatės 54° p. pl. 169° v. ilg.) – didelis smūginis baseinas, esantis Mėnulio nematomosios pusės pietinėje pusėje.

Pietų ašigalio-Eitkeno baseinas Mėnulio nematomojoje pusėje nusitęsia iki 17° pietų platumos, o kitoje pusėje apima Pietų polių ir nusitęsia iki 80° pietų platumos matomojoje pusėje. Baseino skersmuo siekia 2600 km. Tai viena iš didžiausių tokių struktūrų, rastų Saulės sistemoje. Pavadinimas suteiktas pagal Mėnulio pietų polių ir Eitkeno kraterį, kurie yra tarsi baseino ribų orientyrai priešingose jo pusėse. Iš pradžių, 1960-ųjų pabaigoje „Lunar Orbiter“ aparatai ir vėliau „Apollo“ misijos nufotografavo baseino pakraščių kalnus. Pats baseinas yra toks didelis, kad jo bendras vaizdas buvo įmanomas tik iš nuotraukų kompozicijų. 1978 m. JAV Geologijos tarnyba (USGS) įtraukė baseiną kaip atskirą darinį į Mėnulio žemėlapį. 1994 m. po „Clementine“ misijos buvo pristatyti baseino topografiniai duomenys, iš kurių išaiškėjo, kad baseine yra giliausios vietos Mėnulyje, siekiančios 8 km žemiau „jūros lygio“, o jo pakraščių kalnai iškyla 15 km virš giliausių vietų.

Pietų ašigalio-Eitkeno baseinas susidarė ankstyvajame Prenektaro periode, apie prieš 4,3 mlrd. metų, kai į Mėnulį įsirėžė kitas stambus kosminis kūnas. Nuotraukos rodo, kad jis įskrido į Mėnulį apie 10° kampu iš pietų pusės. Jūras formuojančios lavos išsiveržimai baseine užsibaigė vėlyvojo Imbro periode, apie prieš 3,5 mlrd. metų. Nuo to laiko baseinas buvo paklotas spindulių ir kita išmušta medžiaga iš netoliese susidariusių smūginių kraterių. Gilių baseino kraterių netoli Pietų poliaus niekuomet neapšviečia Saulės šviesa ir juose užfiksuotas vandenilis, tad jų gilumose gali būti vandens. Pietų ašigalio-Eitkeno baseine yra už jį mažesnių, tačiau, bendrai, labai didelių kitų smūginių baseinų, tarp jų − Apolono baseinas, Šrėdingertio baseinas, Planko ir Puankarė baseinai ir giliausiu Mėnulyje laikomas Antoniadžio krateris. Tyrimų požiūriu, dėl kraterių gilumo juose būtu galima paimti giliausius Mėnulio plutos mėginius.

Šaltiniai

• Byrne, Charles. The Far Side of the Moon: A Photographic Guide. Springer Science & Business Media, 2007, p. 60
• NASA informacija Archyvuota kopija 2017-05-09 iš Wayback Machine projekto.