Drėgmės jūra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Drėgmės jūros padėtis Mėnulyje
Drėgmės jūra (kompozicinė nuotrauka)

Drėgmės jūra (lot. Mare Humorum, 24° p. pl. 39° v. ilg. / 24°š. pl. 39°r. ilg. / 24; 39) – Mėnulio matomosios pusės pietų pusrutulio jūra.[1]

Drėgmės jūra yra į pietus nuo Audrų vandenyno ir į vakarus nuo Debesų jūros. Susidarė lavai užliejus didelį, 3,8 mlrd. metų senumo, Nektaro periodo susidūrimo baseiną Mėnulio paviršiuje. Tai sąlyginai maža, beveik apvali, 389−410 km skersmens jūra. Plotas apie 118 000 km². Jūra turi gana aiškius pakraščius, išskyrus šiaurės rytinį, kur jos lava persiliejo į Audrų vandenyną. Baseinas, kuriame susidarė jūra, anksčiau buvo kur kas didesnis, tačiau jo požymiai buvo suardyti lavos išsiveržimų ir meteoritų smūgių. Galima įžvelgti 800 km skersmens kalnų žiedo požymius į šiaurės vakarų pusę nuo jūros, prie Bijo kraterio. Lavos laukymė, kuri prasideda į šiaurę nuo Palmjerio kraterio, kažkada buvo vieno iš baseino žiedų dalyje.

Struktūros[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jūros baseinas išmuštas smulkių kraterių, paviršiaus spalva gana vientisa palyginus su kitomis Mėnulio jūromis. Rytinėje jūros dalyje eina keli gūbriai. Susijusios struktūros (žr. schemą):

  1. Šiaurinėje jūros dalyje dominuoja krateris Gasendis (Gassendi, 110 km skersmens);
  2. Jūros vakaruose − Merseno krateris (Mersenius, 84 km skersmens);
  3. Pietuose pusiau paskendęs Dopelmajeris (Doppelmayer, 64 km skersmens);
  4. Į rytus nuo Dopelmajerio yra paskendęs Piuizė krateris (Puiseaux, 25 km skersmens);
  5. Piečiau Dopelmajerio − Ly krateris (Lee, 41 km skersmens);
  6. Kitas pietinės pusės krateris − Vitelas (Vitello, 42 km skersmens);
  7. Jūros pietryčiuose palei kalnų grandinę praeina 190 km ilgio Kelvino skardis (Rupes Kelvin);
  8. Šiauriau Kelvino skardžio yra 35 km skersmens Kelvino kalno masyvas (Promontorium Kelvin);
  9. Jūros rytuose yra lava užlietas Hipalo krateris (Hippalus, 58 km skersmens);
  10. Pro Hipalo kraterį ir piečiau jo eina trys arkinės idubos Rimae Hippalus, kurių ilgiausia siekia 300 km. Manoma, kad jos susidarė dėl jūros lavos svorio deformuojantis Mėnulio paviršiui.[2]
  11. Jūros šiaurės rytuose krateris Agatarchidas (Agatharchides, 56 km skersmens);
  12. Palmjerio krateris (Palmieri, 41 km skersmens).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Moore, Patrick; Rees, Robin. Patrick Moore's Data Book of Astronomy. Cambridge University Press, 2014, p. 48
  2. The Cambridge Photographic Moon Atlas. Cambridge University Press, 2012, p. 177
  • Peter, Grego. The Moon and How to Observe It. Springer Science & Business Media, 2010, p. 191−195