Eduard Profittlich

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Eduard Profittlich
Dievo Tarnas
Gimimo vardas Eduard Gotlieb Profittlich
Gimė 1890 m. rugsėjo 11 d.
Biresdorfo k., Vokietijos imperija
Mirė 1942 m. vasario 22 d. (51 metai)
Kirovas, RTFSR
Tautybė vokietis
Religija Romos katalikų
Estijos apaštališkasis administratorius
Ėjo pareigas 1931 – 1942
Veikla vyskupas
Alma mater 1923 m. tapo Krokuvos Jogailos universiteto filosofijos ir 1924 m. teologijos daktaru.

Eduardas Gotlybas Profitlichas, SJ (Eduard Gotlieb Profittlich, 1890 m. rugsėjo 11 d. Biresdorfo kaime, netoli Koblenco, Vokietijos imperijoje – 1942 m. vasario 22 d. Kirove, Sovietų Sąjungoje) – dvasininkas, jėzuitas, Vokietijos katalikų arkivyskupas, Estijos apaštališkasis administratorius, sovietų persekiojimo auka, kankinys.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Profitlichas gimė 1890 m. rugsėjo 11 d. Birresdorfe, Vokietijos imperijoje. Jis buvo aštuntas iš dešimties valstiečių ūkininkų Markuso Profitlicho (1846–1920) ir Dorotėjos Zeivert (1850–1913) šeimos vaikas. 1904 m. Leimersdorfe baigęs pradinę mokyklą, vietinis parapijos klebonas jį parengė toliau mokytis Arvailerio mieste. 1909 m. persikėlė į mokyklą Lince prie Reino, 1912 m. baigė vidurinę mokyklą ir gavo vidurinės mokyklos pažymėjimą ir įstojo į Tryro seminariją, bet nebaigė. Jo tėvai norėjo, kad jis taptų vyskupijos kunigu, kad padėtų jiems kritinėse situacijose, tačiau 1913 m. balandžio 11 d. jis įstojo į Jėzaus draugiją[1] Herenberge, Nyderlanduose, kur apsigyveno ištremti vokiečių jėzuitai. Jo vyresnysis brolis Petras (1878–1915) mirė kaip misionierius Brazilijoje. Profitlichas taip pat norėjo tapti katalikų kunigu ir 1914 m. rugsėjį Nyderlanduose, Valkenburge prie Giolio, tęsė studijas.

Pirmojo pasaulinio karo metu 1915–1918 m. Vuizveno [1] (Prancūzija) ligoninėje dirbo armijos slaugytoju ir chirurgo asistentu. 1916 m. sausio 4 d. Profitlichas Tryro katedroje iš Pūnos vyskupo Hainricho Dėringo (1859–1951) rankų gavo tonzūrą ir subdiakono tarnystės šventimus.

Eduardas Profitlichas po karo Mastrichte atnaujino filosofijos ir teologijos studijas ir 1922 m. kovo 26 d. Kelno arkivyskupo kardinolo Karlo Jozefo Šultės (1871–1941 m.) Valkenburge buvo įšventintas į diakonus. 1922 m. rugpjūčio 27 d. Profitlichas Rūrmondo vyskupo Lorenzo Šreinės buvo įšventintas į kunigus[1], o 1922 m. rugpjūčio 30 d. Leimersdorfo gimtojoje Šv. Stepono bažnyčioje laikė pirmąsias mišias.

Profitlichas Romoje įstojo į naująjį Popiežiškąjį Rytų institutą, kurį 1917 m. įkūrė popiežius Benediktas XV, norėdamas pasirengti slaptam misionieriškam darbui Rusijoje. 1923 m. tapo Krokuvos Jogailos universiteto filosofijos ir 1924 m. teologijos daktaru. Nuo 1924 m. rugsėjo mėn. iki 1925 m. birželio mėn. jis Čekų-Dziedzicėse, Lenkijoje, buvo misionieriumi, o nuo 1925 m. rugpjūčio iki 1928 m. Vokietijoje, Opolės mieste, kuriame gyveno daug lenkų; nuo 1928 m. kovo 9 d. iki 1930 m. buvo parapijos kunigu Hamburgo lenkų Šv. Ansgaro parapijoje, o nuo 1930 m. gruodžio 11 d. – Talino Šv. Petro ir Povilo parapijos klebonu. 1930 m. vasario 2 d. po amžinųjų įžadų, arkivyskupo Antonio Zecchini SJ buvo paskirtas Estijos apaštališkuoju administratoriumi.

Apaštališkasis administratorius ir vyskupas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1931 m. gegužės 11 d. Profitlichas buvo paskirtas Estijos[2] apaštališkuoju administratoriumi, nes gerai išmanė lenkų reikalus. Katalikybė buvo uždrausta nuo 1561 iki 1719 m. Katalikų bažnyčia Estijoje tuo metu buvo palyginti nedidelė,[2] skurdi ir išsklaidyta. Kaip naujas administratorius jis greitai sukūrė pastoracinį planą. Jo pamokslai buvo ypač populiarūs, pritraukę ir kitų tikėjimų atstovus. Kitus dešimt metų jis atliko pagrindinį vaidmenį kuriant Estijoje Katalikų bažnyčią. „Be vyskupo indėlio Katalikų bažnyčia nebūtų atlaikiusi okupacijos metų“.[3]

Jis pradėjo leisti pirmąjį šalyje bažnytinį savaitinį žurnalą „Bažnyčios gyvenimas“ (Kiriku Elu),[4] kurį ypač skaitė Estijos inteligentija. „Jis buvo gerai žinomas tarp Estijos intelektualų, dirbo leidyboje, bendravo su politiniu elitu, buvo vienas iš nepriklausomos Estijos visuomenės autoritetu.[3] Tikinčiųjų skaičius nuolat augo ir buvo steigiamos naujos parapijos: Narvoje, Pernu, Rakverėje, Petseryje, Valgoje ir Kivielyje. 1933 m. rugsėjo 28 d. per privačią audienciją Vatikane popiežius Pijus XI pripažindamas nuopelnus pavadino jį protonotarų apaštalu.

Profitlichas tapo pripažintu pamokslininku ir vyskupu. Jis pradėjo spręsti estų kalbos literatūros religijos tema klausimą. Jis stengėsi pakeisti Katalikų bažnyčios kaip „lenkiškos bažnyčios“ įvaizdį, būti atviresnis ir artimesnis estams. 1935 m. jis gavo Estijos pilietybę.[5]

1935 m. pasirašius Vatikano ir Estijos konkordatą, kuriuo Estijoje patvirtintas teisinis apaštalų administracijos statusas, 1936 m. lapkričio 27 d. buvo paskirtas tituliniu Adrianopolio arkivyskupu, o 1936 m. gruodžio 27 d. Talino šv. Petro ir Povilo parapijos bažnyčioje konsekruotas arkivyskupu[6], likdamas apaštališkuoju administratoriumi. Profitlichas Estijoje, po kurios teritorijų XVII amžiuje atitekusių Švedijai, tapo pirmuoju katalikų vyskupu.

1940 m. birželį sovietams okupavus Estiją, Profitlichas turėjo apsispręsti – išvykti ar pasilikti. Jis popiežiaus Pijaus XII paprašė patarimo. Popiežius patarė jam padedant Dievui daryti tai, ką jis jaučia širdyje. Jis nusprendė pasilikti.[6] Jis tris kartus vyko į Vokietijos ambasadą Taline, kad gautų išvykimo vizas tam tikriems katalikų kunigams, penkiolikai seserų ir Baltijos vokiečiams išvykti į Vokietiją. Tačiau bažnyčios padėtis pablogėjo, kunigas ir tikintieji komunistų valdžios buvo persekiojami. Visą situaciją jis aprašė savo laiške popiežiui. Tuo metu Vokietijos ambasada Taline primygtinai reikalavo, kad jis susigrąžintų Vokietijos pilietybę ir atsisakytų Estijos pilietybės, tačiau jis atsisakė.

1941 m. vasario 8 d. laiške artimiesiems ir pažįstamiems jis rašė, kad piemens vieta yra su kaimene, kur jis dalijasi džiaugsmu ir kančia. Jis rašė, kad labai malonu patirti Dievo, kuriam atidavėme viską, buvimą ir kad jis yra pasirengęs atiduoti Dievui savo gyvybę už visus: „Mano gyvenimas – ir, jei reikia, mano mirtis – tai gyvenimas ir mirtis Kristuje“.[7]

Areštas ir mirtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1941 m. birželio 27 d., praėjus kelioms dienoms po Trečiojo Reicho išpuolio prieš SSRS, E. Profittlich aštuonių NKVD agentų už antisovietinę agitaciją ir pagalbą katalikų dvasininkams užsienyje buvo areštuotas ir perkeltas į kalėjimą Rusijoje, Kirove mieste. Jis buvo ne kartą tardomas ir 1941 m. spalio 14 d. Kirove jam buvo parengtas kaltinamasis aktas, kuriame buvo apkaltintas vykdęs antisovietinę agitaciją, panaudojant masių religinius jausmus neapykantai SSRS ir komunistų partijai kurstyti.[8] Be to, jis buvo apkaltintas šnipinėjimu Trečiojo Reicho naudai, ką įrodė jo Taline apsilankymas ambasadoje. Po kitų tardymų, spalio 17 d., jis susipažino su kitais kaltinimais ir įrodymais. Jis visada gynė savo nekaltumą.

Teismo procesas prasidėjo 1941 m. spalio 25 d. ir jis buvo pripažintas kaltu. Jo skundas SSRS Aukščiausiajam Teismui buvo atmestas. Jis buvo nuteistas 5 metams kalėti ir dirbti Kirovo darbo stovykloje, bet tų pačių metų lapkričio 21 d. už antisovietinę veiklą ir šnipinėjimą Vokietijai buvo nuteistas mirties bausme sušaudant. 1942 m. vasario 22 d. Kirove prieš įvykdant nuosprendį jis mirė nuo apšvitos.[2]

50 metų arkivyskupo likimas buvo nežinomas. Buvo įtarinėjama, kad jis kalėjo Ufoje, o vėliau – Kazanėje. Netgi jo šeimos narių dėtų pastangų ir paieškų, jokių rezultatų nepasiekta. Proveržis įvyko 1990 m. kovo 30 d., kai Estija atgavo nepriklausomybę. 1990 m. birželio 12 d. Aukščiausiasis Teismas informavo Katalikų bažnyčią apie arkivyskupo likimą, reabilitavo dvasininką (po mirties) ir pripažino jį nekaltu dėl tariamų nusikaltimų. Taip pat buvo atidarytas archyvas, kuriame buvo saugomi arkivyskupo bylos dokumentai.

Atminimo lenta Talino katedroje

Beatifikacijos procesas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jo vardu pavadintas Tartu katalikų švietimo centras. 1990 m. rugsėjo 11 d. Talino Šv. Petro ir Povilo Romos katalikų bažnyčioje jo garbei atidengta atminimo lenta. Katedroje įkurtas muziejus, kuriame eksponuojami arkivyskupo daiktai.

2002 m. sausio 30 d. Rusijos Federacijos Vyskupų konferencija inicijavo arkivyskupo Eduardo Profitlicho (kartu su 15 pasauliečių, kunigų ir vyskupų) beatifikacijos procesą. Po to, kai Šventųjų reikalų kongregacija suteikė nihil obstat statusą, Sankt Peterburge buvo pradėta Eduardo Profitlicho beatifikacijos procedūra. 2019 m. kovo mėn. arkivyskupo Eduardo Profitlicho beatifikacijos dokumentai pasiekė Romos kongregaciją ir 2020 m. birželio 12 d. jie buvo patvirtinti kaip galiojantys.[3]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ 1,0 1,1 1,2 „Biography of Servant of God, Bishop Edward Profittlich, SJ“, Book of Remembrance, University of Notre Dame Archyvuota kopija 2022-12-01 iš Wayback Machine projekto.
  2. ↑ 2,0 2,1 2,2 Watkins, Devin. „Catholics in Estonia pushing for canonization of Abp. Profittlich“, Vatican News, 14 August 2019
  3. ↑ 3,0 3,1 3,2 „Diplomatic relations between Estonia and The Holy See“, Estonian Ministry of Foreign Affairs
  4. ↑ "Vatican may approve first Catholic saint from Estonia:, ERR, July 28, 2020
  5. ↑ [Komarov A., Tokareva E. Catholic Church and the formation of national identity in Estonia in the interwar period (according to documents of Vatican archives) // State, religion, Church in Russia and abroad. 2014. – No. 4 (32). – P. 151–152]
  6. ↑ 6,0 6,1 Watkins, Devin. „Estonians look to martyred bishop ahead of Pope’s arrival“, Vatican News, 19 September 2018
  7. ↑ „Servant of God Archbishop Eduard Profittlich, S.J.1890—1942“, Apostellik Administratuur, Rooma – Katoliku Kirik Eestis, 17 February 2020
  8. ↑ San Martín, Inés. „Estonian bishop doesn’t have ‘a recipe against secularization’“, Crux, 15 November 2019

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Vello Salo. „EPISCOPUS ET MARTYR Eduard Profittlich Estijoje 1930–1941“. – Maarjamaa, Nr. 2 (133), 2011 m.
  • Lambertas Klinke’as. „Erzbischof Eduard Profittlich und die Katolische Kirche Estijoje 1930–1942“. Ulmas, Hesas, 2000 m.
  • „Der Fels“, „Erzbischof Dr. Eduard Profittlich – ein Opfer des Kommunismus“ (vokiečių kalba), Nr. 7, R. 34, 2003 m. birželio mėn.

Papildoma literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Alena Kharko: Eduardas Profittlichas. In: Thomas Bremer, Burkhard Haneke (Hrsg.): Dievo liudininkai: Tikėjimas komunistiniais laikais, Bd. 1. Aschendorff leidykla, Miunsteris 2014 m.ISBN 978-3-402-13070-4, S. 47–64.
  • Lambertas Klinke’as: Art. Arkivyskupas Eduardas Profittlichas. In: Helmut Moll (red.): Kristaus liudytojai. XX amžiaus vokiečių martirologija, 6-asis, išplėstinis ir pertvarkytas leidimas, Schöningh, Paderborn, 2015 m.ISBN 978-3-506-78080-5, t. 2, p. 1096–1100.
  • Lambert Klinke: Arkivyskupas Eduardas Profittlichas ir Estijos katalikų bažnyčia 1930–1942 m. Hessas, Bad Schussenried 2000 m.ISBN 3-87336-026-8 .
  • Lambert Klinke: Profittlich, Eduard. In: Biografinė bibliografinė bažnyčios leksika (BBKL). 19 tomas, Bautz, Nordhausen 2001,ISBN 3-88309-089-1, Sp. 1104–1114.
  • Lambert Klinke: Peapiiskop Eduard Profittlich: Elu ja saatus. In: Akadeemia. Eesti kirjanike liidu kuukiri Tartus, ISSN 0235-7771, t. 12 (2000), Nr.2, 288–297 (estų k.).

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Eduard_Profittlich&oldid=6879644"