Simonas Grunau

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Simonas Grunau (vok. Simon Grunau, Grūnavas, apie 1470 m. Tolkemita, dab. Tolkmickas, Varmijos Mozūrų vaivadija – apie 1531 m.) – vokiečių kronikininkas, „Prūsijos kronika“ autorius.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Dominikonas. Gyveno Elbingo ir Dancigo vienuolynuose. Veikiausiai mokėjo šiek tiek prūsiškai ir lenkiškai. 1520 lankėsi pas popiežių Leoną X Romoje. Palaikė glaudžius ryšius su Žygimantu Senuoju ir kitais Lenkijos valstybės veikėjais.

Prūsijos kronika[taisyti | redaguoti kodą]

Apie 1510-1526 m. Simonas Grunau parašė veikalą „Kronika ir aprašymas linksmiausių, reikalingiausių ir tikrų Prūsijos žemės istorijų“ (Cronica und beschreibung allerlüstlichenn, nützlichsten und waren historien des namkundigenn landes zu Prewssen), kuris 1875 m. išleistas „Prūsijos kronikos“ (Preussische Chronik) pavadinimu. Dėl Vokiečių ordino 1525 sekuliarizacijos kronika 1526 m. skubiai perredaguota, 1529 m. papildyta. Kronikoje rėmėsi 1249 m. Christburgo taikos sutartimi, kronikomis, kurias parašė Adomas Bremenietis, Petras Dusburgietis, Vygandas Marburgietis ir kt., Toninės analais, Erazmo Stelos, Enejaus Silvijaus Pikolominio veikalais.

Kronika – pirmoji ne Vokiečių ordino, o Prūsijos istorija. Joje jis pateikė daug etnografinių, geografinių ir istorinių žinių apie Prūsiją nuo senovės laikų iki Vokiečių ordino sekuliarizacijos, apie Prūsijos gamtą, ūkį ir gyventojus, aprašė jų kilmę, išvaizdą, gyvenimo būdą, maistą ir gėrimus, drabužius, tikėjimus. Pirmasis pateikė žinių apie vakarų baltų vyriausiųjų dievų trejybę – Perkūną, Patrimpą ir Pakulą, apie šventovę Romuvą, legendinius VI a. prūsų valdovus brolius Prutenį (Brutenis) ir Vydevutį (Vaidevutis). Simonas Grunau teigė jas ėmęs iš pirmojo Prūsos vyskupo XIII a. Kristijono kronikos.

Vietiniai gyventojai dar išpažįsta baltų senovės tikėjimą – 1526 m. viename sembų kaime radęs žynį (Waideier), aukojantį pagonių dievams ožį. Norėdamas įrodyti, kad autochtonai skiriasi nuo kolonistų vokiečių, į kroniką įdėjo prūsų kalbos žodynėlį (100 žodžių). Pabrėžė prūsų ir lietuvių giminystę. Bene pirmasis kraštą į šiaurę nuo prūsų vadina Mažąja Lietuva (Klein Littaw). Paskelbė Vokiečių ordino didžiojo magistro Zygfrydo fon Foichtvangeno 1310 m. potvarkį, kuris draudžia kryžiuočiams kalbėtis su vietos gyventojais jų kalba, įpareigoja prižiūrėti, kad prūsai sekmadieniais lankytų bažnyčią, įdirbtų dykynes. Jis pasmerkė kryžiuočių žiaurumus, jų atsimetimą 1525 m. nuo katalikybės ir perėjimą į protestantizmą, vietinių gyventojų prūsų ir lietuvių išnaudojimą. Kronika prolenkiška, atspindi katalikišką autoriaus pasaulėžiūrą. Dėl netikslumų ir kitais šaltiniais nepatvirtintų faktų (yra ir išgalvotų; patikliai įrašė viską, ką girdėjo iš žmonių keliaudamas po Prūsiją) kai kurie tyrinėtojai (ypač XIX a. antroje pusėje) juo nepasitiki ir nepagrįstai atmeta visą kroniką. Ji padarė didelį poveikį XVI a.XIX a. pirmosios pusės Prūsijos istoriografijai.[1]

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Jonas Yčas. Simono Grunau, XVI amžiaus kronisto, reikalu, Kaunas, 1922 m.
  • Simon Grunau’s preussische Chronik, hrsg. von M. Perlbach, R. Philippi und P. Wagner. Bd. 1-3, Leipzig 1876–1896.[2]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Rimantas Jasas, Angelė Vyšniauskaitė. Simonas Grunau. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 207-208 psl.
  2. Grunau