Jonas Noreika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Jonas Noreika
Generolas Vėtra
Jonasnoreika.jpg
Jonas Noreika 1939 m.
Gimė: 1910 m. spalio 8 d.
Šukionių kaime, Pakruojo valsčiuje
Mirė: 1947 m. vasario 26 d. (36 metai)
Vilnius
Sutuoktinis(-ė): Antanina Krapavičiūtė
Vaikai:

Dalia

Veikla: teisininkas, prozininkas novelistas, publicistas, antinacistinio ir antisovietinio pogrindžio dalyvis
Alma mater: 1938 m. Vytauto Didžiojo universitetas
Žymūs apdovanojimai:

1997 m. Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra (1910 m. spalio 8 d. Šukionių kaime, Pakruojo valsčiuje1947 m. vasario 26 d. Vilniuje, palaidotas Tuskulėnų memoriale) – Lietuvos teisininkas, prozininkas novelistas, publicistas, antinacistinio ir antisovietinio pogrindžio dalyvis.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

1921 m. įstojo ir 1929 m. baigė Šiaulių gimnaziją. Tais pačiais metais įstojo į Kauno karo mokyklą. Ją baigęs, tarnavo 7-ajame Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio pėstininkų pulke. 1933 m. pasitraukė į atsargą ir Kauno Vytauto Didžiojo universitete pradėjo teisės studijas. 1935 m., nenutraukdamas mokslo, grįžo karinėn tarnybon.

1936 m. gruodžio mėn. susituokė su Antanina Krapavičiūte. 1936 m. gruodžio 31 d. jam suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis. Tarnyba ir šeimos rūpesčiai nesutrukdė 1938 m. baigti studijų universitete. Jam suteiktas leitenanto laipsnis.

1938–1940 m. dirbo Lietuvos kariuomenės teismo sekretoriaus padėjėju. Kartu aktyviai bendradarbiavo karinėje spaudoje, buvo karininkams skirto žurnalo „Kariūnas“ redaktorius. Už 1939 m žurnale „Karys“ išspausdintus rašinius jam paskirta kariuomenės vado premija. Kaip aktyvus publicistas pažymėtas jubiliejiniame, žurnalo dvidešimtmečiui skirtame numeryje. 1939 m. lapkričio 28 d. Respublikos Prezidento aktu suteiktas kapitono laipsnis.

1940 m. Lietuvą okupavus SSRS, spalio 28 d. liaudies kariuomenės Krašto apsaugos ministerijos vyriausiosios likvidavimo komisijos pirmininko įsakymu, kaip ir daugelis kitų karininkų, paleistas į atsargą.

Dalyvavo 1941 m. birželio mėn. sukilime. Lietuvą okupavus hitlerinei Vokietijai, 1941 m. rugpjūčio 3 d. Laikinoji vyriausybė paskyrė Šiaulių apskrities viršininku. Jam teko pasirašyti kelis įsakymus, kuriais Šiauliuose buvo įsteigtas žydų getas. Pokario metais sovietinė propaganda šiuos administracinius aktus sureikšmino, paskelbusi, kad J. Noreika prisidėjo prie žydų genocido. Tačiau jau 1942 m. jis įsitraukė į antinacinę veiklą, vadovavo rezistencinei pogrindžio kovai Žemaitijoje. Už tai 1943 m. vasario 23 d. Gestapo areštuotas ir uždarytas į Štuthofo koncentracijos lagerį.

Frontui artėjant prie Vokietijos, 1945 m. sausio 25 d. prasidėjo skubi Štuthofo kalinių evakuacija. J. Noreika buvo pirmoje 823 evakuojamų kalinių grupėje. Tačiau po kelių dienų iš šios grupės liko tik 230 kalinių. Daugelis jų mirė nuo ligų ar išsekimo, kiti buvo sušaudyti. Kartu su J. Noreika buvęs prof. Vladas Jurgutis susirgo šiltine. Liga jį išsekino ir jis nebegalėjo eiti. Jeigu ne tuomet jam pagelbėjęs J. Noreika, profesorius būtų miręs nuo ligos arba juos lydėjusių esesininkų būtų sušaudytas. Ir pats gelbėtojas buvo susirgęs šiltine.

1945 m. Vokietijai karą pralaimėjus, turėjo progos pasitraukti į Vakarus, kur jau buvo žmona ir duktė. Tačiau jis pasirinko kitą kelią. Gegužės mėn., kai TSRS kariuomenė užėmė koncentracijos stovyklą, praėjęs bolševikų „filtravimo” punktus buvo paimtas į rusų rezervinę kariuomenę.

1945 m. lapkričio mėn. atvyko į Vilnių. Apsigyveno pas V. Jurgutį, kuriam po poros mėnesių tardymų MGB rūsiuose buvo leista dirbti Vilniaus universitete. Advokatui V. Kisieliui tarpininkaujant 1945 m. pabaigoje įsidarbino Mokslų akademijoje juriskonsultu ir ėmė ieškoti ryšių su antisovietiniu pogrindžiu. Patyręs, kad daugelis pogrindžio grupių veikia atskirai, nusprendė jas suvienyti.

1946 m. pradžioje J. Noreika, Ona Lukauskaitė-Poškienė, Stasys Gorodeckis, Zigmas Šerkšnas-Laukaitis įkūrė Lietuvos Tautinę Tarybą (LTT), kurios pagrindinis tikslas – atkurti nepriklausomą, demokratinę valstybę. Taryba turėjo parengti prielaidas jos atkūrimui. Buvo sudaroma ir laikinoji civilinė vyriausybė, į kurią turėjo įeiti profesoriai Leonas Bistras, Vladas Jurgutis, Balys Sruoga, Kazys Šalkauskis, Antanas Žvironas bei kiti žinomi prieškario Lietuvos politiniai veikėjai. Buvo sudaryta Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vyriausioji vadovybė. J. Noreika tapo pogrindžio ginkluotųjų pajėgų vyriausiuoju vadu. Lietuvos kariuomenės kapitono pasirinktas slapyvardisGenerolas Vėtra, darė įspūdį ne tik pogrindžio kovotojams, bet ir sovietų kontržvalgybai.

LTT intensyviai ruošėsi būsimam sukilimui – leidžiamos instrukcijos, direktyvos, atliekamas organizacinis darbas, kuriamos karinės apygardos, ryšių su jomis sistema. Užmegzti ryšiai su išlikusiais 1945 m. TSRS kariuomenės išblaškytos Lietuvos laisvės armijos kovotojais. Buvo suburti keli batalionai karių, daugiausia iš tarnavusiųjų Lietuvos kariuomenėje. Tačiau būtent karinė drausmė bei subordinacija, nemokėjimas veikti konspiruotai ir sužlugdė organizaciją.

Lietuvoje veikusios sovietų represinės struktūros, dėdamos pastangas sunaikinti rezistencinį judėjimą, pirmiausia stengėsi sunaikinti visus judėjimo vadovus. 1946 m. kovo-balandžio mėn. buvo suimtas nemažas būrys Lietuvių tautinės tarybos ir Žemaičių legiono vadovybės. Daugeliui jų, po ilgų tardymų ir kankinimų, buvo paskirta mirties bausmė. 1947 m. sausio 17 d. nužudytas Lietuvos laisvės armijos organizatorius ir veikėjas Juozas Staugaitis ir vienas Žemaičių legiono vadovų, palaikęs glaudžius ryšius su Jono Noreikos įkurta Lietuvių tautine taryba Jonas Semaška-Liepa.

J. Noreika kartu su O. Poškiene ir S. Gorodeckiu buvo suimtas 1946 m. kovo 16 d. Būdamas kariniu teisininku per tardymus argumentuotai nepripažino sovietinio teismo legitimumo jiems okupuotoje Lietuvoje, tuo siutindamas ir keldamas sumaištį karinio tribunolo nariams. Tardomas visą kaltę prisiėmė sau, kad palengvintų kitų dalią. 1946 m. lapkričio 22 d. Vilniuje posėdžiavęs Karinis tribunolas paskelbė nuosprendį. Jonas Noreika ir Šerno partizanų bataliono vado pavaduotojas Zigmas Šerkšnas-Laukaitis buvo nuteisti mirties bausme sušaudant. Didelės bausmės paskirtos ir kitiems jų bendražygiams. Ilgą laiką nieko nežinota apie Jono Noreikos likimą. Tik Atgimimo metais paaiškėjo, kad J. Noreika 1947 m. vasario 26 d. (buvo spėliojama, kad specialiai vasario 16 d.) sušaudytas Vilniuje, MGB būstinėje, o jo kūnas užkastas Tuskulėnų parke.

Tiesioginiai palikuonys gyvena JAV: anūkė Silvia Foti Čikagoje, anūkas vakarinėje pakrantėje.

Atminimo lenta Vilniuje, ant Mokslų akademijos bibliotekos pastato

Atminimo įamžinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Antakalnio kapinėse paruošta simbolinė kapo vieta perlaidojimui ir pastatytas paminklas (priešais Sausio 13-osios aukų memorialą). Yra spėjama, kad tarp Tuskulėnų masinėse kapavietėse ekshumuotų palaikų yra ir J. Noreikos palaikai, bet įvairios ekspertizės iki šiol tai nėra pilnai patvirtinusios.

Memorialinė lenta skirta J. Noreikai yra atidengta ant Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos fasado Vilniuje, Žygimantų g. 1/8.

1997 m. Jonas Noreika apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu (po mirties).

Jo vardu pavadinta Šukionių Jono Noreikos pagrindinė mokykla.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]