Stasys Lozoraitis (1924)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Stasys Lozoraitis
Lozoraitis 2008-06-08.JPG
Paminklinė lenta Kaune
Gimė: 1924 m. rugpjūčio 2 d.
Berlynas, Vokietija
Mirė: 1994 m. birželio 13 d. (69 metai)
Vašingtonas, JAV
Tėvas: Stasys Lozoraitis
Motina: Vincenta Matulaitytė-Lozoraitienė
Sutuoktinis(-ė): Daniela D‘Ercole Lozoraitis
Veikla: diplomatas, visuomenės veikėjas
Žymūs apdovanojimai:

Stasys Lozoraitis (1924 m. rugpjūčio 2 d. Berlyne, Vokietija1994 m. birželio 13 d. Vašingtone) – lietuvių diplomatas, visuomenės veikėjas, išeivijos aktyvistas JAV ir Italijoje, politikas, „Vilties prezidentas“.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

19351939 m. mokėsi Marijos Pečkauskaitės gimnazijoje Kaune. 1943 m. Romoje baigė vokiečių gimnaziją. 19441948 m. studijavo Romos universiteto Teisių fakultete.

1970 m. birželio 15 d. pradėjo eiti Lietuvos atstovo pareigas prie Šventojo Sosto, dirbo Lietuvos atstovybėje Vašingtone (1983 m.), nepaprastasis ir įgaliotasis Lietuvos ambasadorius JAV (1991 m. spalio 2 d. – 1993 m.).

1993 m. kandidatavo LR Prezidento rinkimuose, tačiau nesėkmingai – gavo 38,9 % balsų (tuo metu rinkimus laimėjo buvęs LKP CK pirmasis sekretorius Algirdas Brazauskas). Nelaimėjęs rinkimų S. Lozoraitis toliau dirbo Lietuvos ambasadoje JAV, vėliau pradėjo eiti Lietuvos Respublikos Nepaprastojo ir Įgaliotojo ambasadoriaus pareigas Italijoje.

S. Lozoraitis ne tik atstovavo, bet ir aktyviai dalyvavo Lietuvos valstybės atkūrimo bei įtvirtinimo pastangose. Apie tai liudija jo susirašinėjimai su Lietuvos Sąjūdžio ir atkurtos Lietuvos valstybės vadovybe, taip pat nurodymai – pro memoria – Lietuvos Diplomatinės tarnybos pareigūnams, diplomatiniai laiškai bei vieši pasisakymai tiek dar neatkūrus Nepriklausomybės, tiek ir siekiant jos įtvirtinimo.

Palaidotas JAV, Konektikuto valstijoje Putnamo miesto kapinėse. 1999 m. birželio 15 d. perlaidotas Petrašiūnų kapinėse.

Atminimo įamžinimas[taisyti | redaguoti kodą]

  • 1991 m. rugsėjo 18 d. suteiktas VDU garbės daktaro vardas.
  • 1994 m. rugsėjo 22 d. suteiktas Kauno miesto garbės piliečio vardas.
  • 1994 m. S. Lozoraičio vardu pavadinta viena Kauno gatvių (Žaliakalnio mikrorajone).
  • 1995 m. S. Lozoraičio vardu pavadinta gatvė Garliavoje.
  • 1995 m. vasario 16 d. Kaune, prie namo (K. Donelaičiog. 58), atidengta memorialinė lenta.
  • 1995 m. sukurtas muzikinis kūrinys „Requiem in memoriam Stasys Lozoraitis“ (komp. Osvaldas Balakauskas), skirtas atlikti mecosopranui, chorui ir kameriniam orkestrui.
  • 1996 m. rugsėjo 8 d. Vienybės aikštės skverelyje (K. Donelaičio g. 58, prie VDU rektorato) S. Lozoraičiui pastatytas paminklas (skulp. Juozas Šlivinskas).
  • 1996 m. apie S. Lozoraitį sukurtas filmas „Vilties prezidentas“ (režisierius, scenarijaus autorius Vytautas V. Landsbergis).
  • 1998 m. Lietuvos žurnalistų draugija įsteigė Stasio Lozoraičio publicistikos premiją „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“.
  • 1998 m. S. Lozoraičio vardas suteiktas Kauno 12-ajai vidurinei mokyklai.
  • 1998 m. pašto ženklų serijoje „Žymūs žmonės“ išleistas bendras pašto ženklas, skirtas Stasiui Lozoraičiui (1898–1983) ir Stasiui Lozoraičiui (1924–1994). [1]
  • 1999 m. (po mirties) apdovanotas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu.
  • 1999 m. Petrašiūnų kapinėse pastatytas antkapinis paminklas (skulpt. Juozas Šlivinskas; archit. Algis Mikėnas, Birutė ir Juozas Poniškaičiai). [2]
  • 2000 m. balandžio 28 d. VDU rektorate (buvusiuose tarpukario LR Ministrų kabineto rūmuose) atidarytas Stasio vyresniojo ir Stasio jaunesniojo Lozoraičių muziejus. [3]
  • 2003 m. Vytautas Landsbergis parašė knygą „Pusbrolis Motiejus: knyga apie Stasį Lozoraitį iš jo laiškų ir pasisakymų“ (Vilnius, 2003).
  • 2007 m. iš Romos pargabenta ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos fondams perduota saugoti spaudos kolekcija, iš viso daugiau nei 16 000 vienetų: Lozoraičių šeimos knygos, įvairūs periodiniai leidiniai. [4]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]