Juozas Ambrazevičius-Brazaitis
| Juozas Ambrazevičius-Brazaitis | |
|---|---|
| |
| 1925 metais | |
| Gimė | 1903 m. gruodžio 9 d. Trakiškiai, Marijampolės valsčius |
| Mirė | 1974 m. lapkričio 28 d. (70 metų) Saut Orendžas, Naujasis Džersis |
| Tėvas | Simonas Ambrazevičius |
| Motina | Jieva Maurukaitė |
| Sutuoktinis (-ė) | Vlada Proščiūnaitė-Brazaitienė |
| Vaikai | Marija Brazaitytė-Martel |
| Veikla | literatūrologas, pedagogas, rezistentas |
| Alma mater | 1927 m. Lietuvos universitetas |
Juozas Ambrazevičius-Brazaitis (1903 m. gruodžio 9 d. Trakiškiuose, Marijampolės valsčius – 1974 m. lapkričio 28 d. South Orange, Naujasis Džersis, JAV) – Lietuvos literatūrologas, pedagogas, antinacistinės ir antisovietinės rezistencijos dalyvis, visuomenės veikėjas. 1941 m. birželio sukilime ėjo Lietuvos laikinosios vyriausybės ministro pirmininko pareigas.
Mokslai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gimė ūkininkų šeimoje. 1916 m. įstojo į Marijampolės gimnaziją. Gimnazijoje dalyvavo moksleivių ateitininkų veikloje. Baigęs gimnaziją 1922 m. įstojo į Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą. Studijuodamas dirbo laikraščio „Lietuva“ redakcijoje, dalyvavo studentų ateitininkų veikloje. Diplominio darbo tema pasirinko Vaižganto kūrybą. 1927 m. gruodžio mėn. su pagyrimu baigė universitetą. 1927–1943 m. „Aušros“ mergaičių gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas. 1934–1943 m. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Visuotinės literatūros istorijos katedros vyresnysis asistentas.[1]
1931–1932 m. tobulino žinias Bonos universitete. Šiuo laikotarpiu paskelbė keletą savo studijų. Iš pradžių vienas, o vėliau drauge su kitais parengė literatūros teorijos, lietuvių literatūros ir pasaulio literatūros vadovėlius gimnazijoms. Drauge dalyvavo ateitininkų sendraugių veikloje rūpindamasis visuomenės ugdymo problemomis.
Priešinosi Lietuvos prezidento Antano Smetonos autoritariniam režimui. 1936 m. buvo vienas pagrindinių Naujojoje Romuvoje paskelbtos deklaracijos „Į organišką valstybę“ organizatorių. Deklaracija to meto spaudoje sukėlė aštrią diskusiją dėl valstybinės santvarkos ir valdymo principų.[2] Jos teiginiai tapo svarbiu „jaunųjų katalikų“ grupės identifikaciniu požymiu. Dalyvavo steigiant ir redaguojant dienraštį „XX amžius“ 1936–1940 m. dirbo laikraščio redakcijoje. 1938–1940 m. Tautosakos komisijos prie LR Švietimo ministerijos narys.
Laikinosios vyriausybės vadovas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1940 m. prasidėjus sovietinei okupacijai įsitraukė į pasipriešinimo judėjimą kaip LAF patariamosios grupės narys, buvo numatytas švietimo ministru Laikinojoje vyriausybėje ir pradėjo rengti švietimo sistemos atkūrimo planus. Birželio sukilimo metu gavo Laikinosios vyriausybės Ministro pirmininko pareigas ir sėkmingai jas vykdė.[3]
Pogrindžio veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Sustabdžius Laikinosios vyriausybės veiklą, 1941 m. spalio mėn. įkūrė pogrindinę antinacistinio pasipriešinimo organizaciją Lietuvių frontas (LF) su kariniu padaliniu „Kęstutis“ ir jai vadovaudamas vykdė gerai subalansuotą tautos išteklių išsaugojimo politiką, tobulesnės demokratijos koncepcijos kūrimą ateities Lietuvai ir koordinavo valstybės atkūrimo pastangas. Šiam tikslui J. Ambrazevičiaus iniciatyva buvo įsteigta Tautos Taryba. 1943 m. įsikūrus VLIK'ui, vadovavo politiniam VLIK’o komitetui.
1941–1943 m. VDU Filosofijos fakulteto ekstraordinarinis profesorius. 1942–1944 m. bendradarbiavo antinaciniame pogrindiniame laikraštyje „Į Laisvę“.
1944 m. gegužės-birželio mėnesiais Gestapas suėmė dalį VLIK-o žmonių. Vengdamas suėmimo, J. Ambrazevičius pakeitė dokumentus ir toliau jau gyveno ir veikė Juozo Brazaičio pavarde. Tais pačiais metais, gresiant antrajai sovietų okupacijai, pasitraukė į Vokietiją.
Išeivijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vokietijoje toliau tęsė kovą už tautos teises. 1946–1951 m. dirbo VLIK-o Tarybų tarnyboje. Nesutarus dėl VLIK-o veiklos principų, 1952 m. persikėlė į JAV, 1952–1974 m. dirbo laikraščio „Darbininkas“ redakcijoje, 1953–1960 m. redagavo žurnalą „Į laisvę“. KGB jį persekiojo iki pat jo mirties.[4] Palaidotas Putnamo vienuolyno kapinėse (Konektikuto valstija).[5] 2012 m. gegužės 20 d. palaikai perlaidoti Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje.[6]
Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1930 m. paskelbė pirmąją literatūros mokslo studiją, išleido vadovėlį „Literatūros teorija“.
1930–1940 m. išspausdino apie 35 studijinius straipsnius „Židinys“, „Naujoji Romuva“, „Tiesos kelias“, „Athenaeum“, po vieną straipsnį lenkų, latvių ir estų leidiniuose ir kt.
Išleido studiją „Vaižgantas“ (1936 m.), straipsnių rinkinį „Lietuvių rašytojai“ (1938 m.). Parengė monografiją apie Maironį, keletą lietuvių literatūros klasikų kūrinių leidimų: Vinco Pietario pasakų „Lapės gyvenimas ir mirtis“ (1930 m.), romano „Algimantas“ (1940 m.), Lazdynų Pelėdos apysakos „Klaida“ (1939 m.), Maironio „Pavasario balsų“ VII–IX leidimus (1940–1944 m.), Adomo Dambrausko-Jakšto laiškų Juozui Tumui-Vaižgantui rinkinį, naują Kristijono Donelaičio „Metų“ leidimą.
Gyvendamas JAV parašė knygą „Vienui vieni“, suredagavo ir papildė Juozo Lukšos-Daumanto knygos „Partizanai“ antrą leidimą (1960 m.), išleido kelias knygas vokiečių kalba.[7][8]
Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 2009 m. Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius (po mirties) [9]
Atminimo įamžinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1994 m. gruodžio 9 d. Kauno Panemunės mikrorajono gatvė pavadinta J. Ambrazevičiaus-Brazaičio vardu.
- 2007 m. birželio 22 d. VDU Humanitarinių mokslų fakultete (K. Donelaičio g. 52) profesoriaus vardu pavadinta 608-oji auditorija.
- 2009 m. birželio 20 d. VDU (K. Donelaičio 52) II a. vestibiulyje atidengti bareljefai ir atminimo lenta (skulpt. Stasys Žirgulis).[10]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 71 psl.
- ↑ „Sigitas Jegelevičius. Parlamentarizmo idėja antinacinio pasipriešinimo kontekste“. Suarchyvuotas originalas 2014-04-26. Nuoroda tikrinta 2012 m. spalio 2 d..
- ↑ J. Ambrazevičius apie Birželio sukilimą, 2006-06-21
- ↑ Medžiojo iki mirties // Vidmantas Valiušaitis, Lietuvos žinios, 2011-06-23 Archyvuota kopija 2019-08-21 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Gyvenęs tik Lietuvai // XXI amžius, 2003-12-10, Nr. 94 (1198)
- ↑ „Kaune perlaidojami 1941-ųjų Laikinosios vyriausybės vadovo Juozo Brazaičio palaikai“. 15min.lt. Nuoroda tikrinta 20 May 2012.
- ↑ http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=15075
- ↑ http://www.lle.lt/FMPro?-db=lle2004.fp5&-format=detail.htm&-lay=straipsnis&-op=eq&ID=332&-find= Archyvuota kopija 2008-05-19 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=348038
- ↑ http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=AMBRAZEVI%C8IUS-BRAZAITIS%20JUOZAS Archyvuota kopija 2016-03-06 iš Wayback Machine projekto.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Juozas Brazaitis-Ambrazevičius – literatūrologas: mokslinės konferencijos, skirtos J. Brazaičio-Ambrazevičiaus 100-osioms gimimo metinėms, pranešimai (sud. Ramutis Karmalavičius). – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2005. – 147 p. – ISBN 9955-475-99-4
- Rokas Subačius. Dramatiškos biografijos: kovotojai, kūrėjai, karjeristai, kolaborantai… – Vilnius: Mintis, 2019, 460 p. : iliustr. ISBN 978-5-417-01111-5
