Antakalnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Portal.svg
Antakalnis
Antakalnis hills.jpg
Antakalnio panorama

Antakalnis
Koordinatės 54°42′50″N 25°18′57″E / 54.714002°N 25.315873°E / 54.714002; 25.315873 (Antakalnis)Koordinatės: 54°42′50″N 25°18′57″E / 54.714002°N 25.315873°E / 54.714002; 25.315873 (Antakalnis)
Apskritis Vilniaus apskrities vėliava Vilniaus apskritis
Savivaldybė Vilniaus miestas
Seniūnija Antakalnio seniūnija
Gyventojų skaičius 47 400 (2001 m.)
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė)
Vardininkas: Antãkalnis
Kilmininkas: Antãkalnio
Naudininkas: Antãkalniui
Galininkas: Antãkalnį
Įnagininkas: Antãkalniu
Vietininkas: Antãkalnyje

Antakalnis – seniausia ir šiuo metu didžiausia Vilniaus miesto dalis, įsikūrusi į šiaurės rytus nuo miesto centrinės dalies. Išsidėstęs kairiajame Neries krante, aukščiau Vilnios žiočių. Plotas 74 km².

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Antakalnis nuo Žirmūnų
Antakalnio tiltas
Antakalnio tilto detalė – Vytis su carų karūna

Antakalnio vakarinė dalis užima Neries slėnio terasą, rytuose prie jos šliejasi miškingas Antakalnio-Sapieginės kalvynas. Pietinėje dalyje yra Vilnios slėnio šlaitas, kelios didelės kalvos ir raguvos, Kalnų parkas. Į šiaurę nuo Antakalnio yra Valakampiai, Turniškės, Ežerėlio vasarvietės. Antakalnis – didžiausia ir miškingiausia Vilniaus dalis. Antakalnį su Žirmūnais jungia 3 tiltai per Nerį.

Gamtos vertybės[taisyti | redaguoti kodą]

Antakalnyje yra saugomų gamtos paveldo objektų:[2]

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Antakalnis – vienas seniausių Vilniaus priemiesčių. 1956 m. Kalnų parke atkasta XIV a. – XV a. sodybvietė, kurioje rasta žalvario ir geležies dirbinių, keramikos. Aptikta pylimo žymių. Motiejus Strijkovskis mini Antakalnyje buvus lietuvių šventyklą, skirtą Visiems dievams (vėliau Teodoras Narbutas teigė ją buvus toje vietoje, kur pastatyti Sapiegų rūmai). 1588 m. valdovas Zigmantas Vaza už sklypą jo statomiems rūmų ūkiniams pastatams Vilniaus kapitulai atidavė Antakalnį su 23 kiemais. XVII a. šią valdą iš kapitulos nupirko Kazimieras Jonas Sapiega (16371720 m.).

XVII-XVIII a. Antakalnio dalys priklausė didikams Sapiegoms, Pacams, Sluškoms, Radviloms. Jie statydinosi puošnius rūmus, veisė parkus ir sodus (be kitų, Sapiegų rūmų parkas). Iki 1500 m. pastatyta Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, perstatyta 16091616 m., 1625 m. perduota Laterano kanauninkams. 16681684 m. jos vietoje Mykolas Kazimieras Pacas (16241682 m.) pastatydino naują bažnyčią. 1677–1682 m. pastatytas mūrinis vienuolynas, uždarytas 1864 m. po sukilimo. Didelėje aikštėje priešais bažnyčią iki 1940 m. vykdavo šventųjų apaštalų Petro ir Povilo (Petrinių) atlaidai ir mugės. 1693 m. Kazimieras Jonas Sapiega Antakalnyje įkurdino vienuolius trinitorius, jiems 16941717 m. pastatydino Trinitorių, arba Išganytojo, bažnyčią, kuri 1864 m. buvo paversta Mykolo Arkangelo cerkve, 1919 m. grąžinta katalikams, 1948 m. uždaryta, ir trinitorių vienuolyną, kuris 1864 m. buvo uždarytas, paverstas kareivinėmis, 19931998 m. jame veikė Vilniaus kunigų seminarija.

1691–1694 m. Polocko vaivada Domininkas Mykolas Sluška pastatydino rūmus, kurių fasade prikalė marmurinę lentą su užrašu: „Kalnus nustūmiau, Neries verpetus nuraminau, kaip nugalėtojas iškilau virš kalvų viršūnių, nesiremdamas į jas, tapau ramybės prieglobsčiu ir pirmuoju Antakalnio paminklu. Įžengęs į šiuos rūmus, svečias tepalieka pareigybių togą ir savo karinius ženklus – jį čia nuramins taikos deivė ir globos mėnulio bičiulystė.“ Tačiau lyg pasityčiodama Rusijos imperijos administracija rūmuose XIX a. pradžioje įrengė politinių kalinių kalėjimą (Citadelė Nr. 14 m.) Jame buvo kalinami 1831 m. ir 1863 m. sukilimų dalyviai. Kaip kalėjimą 1919–1940 m. rūmus naudojo ir Vilnių okupavę lenkai.

1691–1697 m. Kazimieras Jonas Sapiega pastatydino baroko stiliaus rūmus. 1809 m. juos įsigijo rusų karo ligoninė. 18441848 m., kai buvo pastatyta nauja karo ligoninė, Sapiegų rūmai perstatyti. XVIII a. viduryje susiformavo dabartinė Antakalnio gatvė. Tačiau Vilniaus miestiečiai bijojo patekti į didikų nuosavybę, todėl ilgai vengė kurtis Antakalnyje. Čia jų daugiau apsigyveno tik XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje. 1897 m. Antakalnyje jau buvo 5700 gyventojų.

Vienoje gražiausių Antakalnio vietų 19041906 m. neobaroko ir moderno bruožų rūmus (archit. A. Kleinas) pasistatydino inžinierius Petras Vileišis. Juose 1907 m. buvo surengta pirmoji lietuvių dailės paroda, 19321938 m. veikė Lietuvių mokslo draugija ir Lietuvių švietimo draugija Rytas, 1941 m. įsikūrė Lietuvių kalbos ir Lietuvių literatūros institutai. 1944 m. vokiečių susprogdintas Antakalnio tiltas.

1927 m. pastatyta aukštesnioji technikos mokykla (sovietinės okupacijos metais – technikumas, politechnikumas). 1945 m. iškilo Respublikinis tuberkuliozės MTI (dab. Respublikinė tuberkuliozės ir plaučių ligų ligoninė), klinika, dispanseris. 1948 m. įkurta dešimtmetė muzikos mokykla (dab. Nacionalinė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykla). 1953 m. pastatytas Statybos technikumas, 1958 m. – kraujo perpylimo stotis, klinikinė 400 vietų ligoninė (archit. L. Kazarinskij), kuri 19601967 m. išplėsta, psichoneurologinė ligoninė. 1957 m. įsikūrė Elektrografijos mokslinio tyrimo institutas.

Nuo 1960 m. pastatyta daug daugiabučių gyvenamųjų namų, 1964 m. pastatyti Lietuvos kino studijos filmavimo paviljonai. 19681989 m. pastatytas studentų miestelis (architektai Z. Daunora, R. Dičius ir J. Jurgelionis), Gedimino technikos universiteto ir Vilniaus universiteto mokomieji, gyvenamieji ir kultūros bei sporto pastatai. 1983 m. pastatytos suaugusiųjų (archit. Z. Liandzbergis) ir 1984 m. vaikų (archit. R. Masilionytė) poliklinikos.[3]

Antakalnyje yra vienos žymiausių Lietuvos kapinių – Antakalnio kapinės ir Saulės kapinės, yra gynybinių įrenginių (įrengtų tarpukariu valdant Lenkijai) liekanos – Antakalnio bunkeriai. Žiemą ir vasarą pailsėti traukia Sapieginės kalvos. Gražiausiose rajono vietose pastatyta individualių namų ir vilų. Antakalnis tapo vienu prestižinių Vilniaus rajonų.

Antakalnyje savo diplomatines atstovybes turi Didžioji Britanija, Danija, Lenkija, Vatikanas, Rusijos Karaliaučiaus sritis.

Žymūs žmonės[taisyti | redaguoti kodą]

Susisiekimas[taisyti | redaguoti kodą]

Antakalnis turi gerai išvystytą viešojo transporto sistemą. Tiesiogiai galima nuvažiuoti į stotį, Pašilaičius, Pilaitę, Žemuosius Panerius, Naujamiestį, Viršuliškes, Bajorus.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Антоколь. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 1 (Аа — Гямъ-маликъ). СПб, 1862, 107 psl. (rus.)
  2. http://www.vilnius.lt/vaktai2011/defaultlite.aspx?Id=3&DocId=21002882
  3. Vidmantas Daugirdas. Antakalnis (Vilnius). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 555 psl.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]