Andrejus Sacharovas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Andrejus Dmitrijevičius Sacharovas
rus. Андрей Дмитриевич Сахаров
RIAN archive 25981 Academician Sakharov.jpg
Andrejus Sacharovas
Gimė: 1921 m. gegužės 21 d.
Maskvoje
Mirė: 1989 m. gruodžio 14 d. (68 metai)
Maskvoje
Veikla: sovietų branduolinės fizikos atstovas, disidentas ir žmogaus teisių aktyvistas. Sacharovas buvo civilinių teisių ir reformų Sovietų Sąjungoje šalininkas.
Žymūs apdovanojimai:
Commons-logo.svg Vikiteka: Andrejus SacharovasVikiteka

Andrejus Dmitrijevičius Sacharovas (rus. Андрей Дмитриевич Сахаров, 1921 m. gegužės 21 d. – 1989 m. gruodžio 14 d.) – sovietų branduolinės fizikos atstovas, disidentas ir žmogaus teisių aktyvistas. Sacharovas buvo civilinių teisių ir reformų Sovietų Sąjungoje šalininkas. 1975 m. gavo Nobelio premiją.

Gyvenimas ir karjera[taisyti | redaguoti kodą]

Gimė Maskvoje, 1938 metais įstojo į Maskvos valstybinį universitetą. Po evakuacijos 1941 m. Antrojo pasaulinio karo metu, mokslus baigė Ašchabade, šiandieniniame Turkmėnistane. Paskirtas laboratoriniams darbams Uljanovske. Į Maskvą sugrįžo 1945 m., studijoms FIAN’o (Sovietų mokslų akademijos Fizikos instituto) Teoretiniam departamente. 1947 metais gavo Filosofijos daktaro laipsnį.

Antrojo Pasaulinio karo pabaigoje Sacharovas tyrinėjo kosminius spindulius. 1948-ųjų viduryje jis dalyvavo Sovietų atominės bombos projekte, kuriam vadovavo Igoris Kurčiatovas. Pirmasis sovietinis atominis įrenginys buvo testuojamas 1949-ųjų rugpjūčio 29 dieną. 1950-aisiais Sacharovas ėmė vadovauti vandenilinės bombos kūrimui Sarove. Pirmasis sovietų įrenginys buvo testuojamas 1953-ųjų rugpjūčio 12 dieną. 1953 metais gavo Mokslų Daktaro laipsnį, buvo išrinktas Sovietų Mokslų akademijos nariu, ir buvo apdovanotas pirmuoju (iš jo gautų trijų) Socialistinio darbo didvyrio vardu. Sacharovas tęsė savo darbą Sarove, padėdamas kurti pirmąją tikrą sovietinę vandenilinę bombą, testuotą 1955-asiais, ir 1961-ųjų spalį 50MT Caro bombą, patį galingiausią kada nors sprogusį įrenginį.

Jis taip pat kūrė kontroliuojamos branduolinės sintezės reaktoriaus, tokamako, idėją, kas vis dar yra pagrindas daugumai vykdomų darbų. Sacharovas drauge su Igoriu Tamu kūrė ypatingai karštos jonizuotos plazmos rato formos magnetiniame lauke sustabdymo, taip kontroliuojant termobranduolinę sintezę, idėją. Tai leido tobulinti tokomako įrenginį.

Sacharovas sukūrė priverstinės gravitacijos idėją kaip alternatyvą kvantinės gravitacijos teorijai.

Posūkis į aktyvizmą[taisyti | redaguoti kodą]

1950-ųjų pabaigoje Sacharovas susirūpino jo darbo moralinėmis ir politinėmis reikšmėmis. Politiškai aktyvus 1960-aisiais, Sacharovas buvo prieš branduolinio arsenalo didinimą. Remdamas atmosferos testų pabaigimą, jis buvo svarbus asmuo 1963-ųjų Dalinio testų uždraudimo sutartyje, pasirašytoje Maskvoje. 1965-aisiais jis sugrįžo į fundamentaliuosius mokslus ir pradėjo dirbti kosmologijos srityje, bet ir toliau veikė kaip politinis disidentas.

Pagrindinis posūkis Sacharovo politinei veiklai atėjo 1967-aisiais, kai priešraketinė gynyba tapo pagrindine problema JAV ir Sovietų Sąjungos santykiuose. Slaptame išsamiame laiške sovietiniams lyderiams 1967-ųjų liepos 21, Sacharovas aiškina būtinybę „pagauti amerikiečius ant jų pačių žodžių“ ir priimti jų pasiūlymą "abipusiškai atsisakyti JAV ir Sovietų Sąjungoje vystyti priešraketinę gynybą“, nes kitaip šios, naujos technologijos varžybos padidins branduolinio karo galimybę. Jis taip pat prašė leidimo publikuoti jo rankraštį, išsiųstą su laišku, spaudoje, tam, kad paaiškintų apie šios gynybos klastingą pavojų. Valdžia ignoravo jo laišką ir atsisakė jam leisti inicijuoti viešą diskusiją apie priešraketinę gynybą sovietų spaudoje.

1968-ųjų gegužę jis užbaigė esė, Apmąstymai apie Progresą, Taiki Koegzistencija, ir Intelektuali Laisvė, kur priešraketinė gynyba pavaizduota kaip pagrindinė galimybė pasauliniam branduoliniui karui kilti. Po šios esės paplitimo samizdat ir vėliau publikavimo už sovietų Sąjungos sienų, Sacharovui buvo uždrausta dirbti su militarizmu susietuose tyrimuose ir jis sugrįžo į FIAN studijuoti fundamentaliosios teorinės fizikos. 1970-aisiais jis buvo vienas iš Maskvos Žmogaus Teisių komiteto įkūrėjų ir nugalėjo didėjantį režimo spaudimą. Jis vedė bendramintę, žmogaus teisių aktyvistę Jeleną Bonner 1972-aisiais.

1973 Sacharovas buvo nominuotas Nobelio taikos premijai. Ją laimėjo 1975, tačiau jam nebuvo leista išvykti iš Sovietų Sąjungos į Premijų įteikimo ceremoniją. Sacharovo žmona perskaitė jo kalbą per įteikimo ceremoniją.

Sacharovo idėjos paskatino žmogaus teisių principo kaip politikos pagrindo įtvirtinimą. Jo darbuose yra deklaruojama, jog „principas „kas nėra uždrausta tas yra leistina“ turi būti suprastas pažodžiui“, neigiant teisėtumo visų neužrašytų įstatymuose moralinių ar kultūrinių normų svarbumą. Jis buvo suimtas 1980-ųjų sausio 22 dieną, po jo viešų protestų, nukreiptų prieš sovietų invaziją į Afganistaną 1979 metais, ir buvo ištremtas į Gorkio miestą (dabar Nižnij Novgorodas), kuris buvo neprieinamas užsieniečiams.

Tarp 1980-ų ir 1986-ų, Sacharovas buvo laikomas griežtoje sovietų priežiūroje. Savo užrašuose jis mini, kad jų apartamentai Gorkyje buvo dažnas vagių ir kratos vykdytojų taikinys. Jis liko izoliuotas, bet nepasidavęs iki 1986-ųjų gruodžio, kai jam buvo leista sugrįžti į Maskvą, kuomet Michailas Gorbačiovas pradėjo perestroiką ir glasnost.

Jis inicijavo pirmąsias nepriklausomas legalias politines organizacijas ir tapo žinomu Sovietų Sąjungos augančioje politinėje opozicijoje. 1989-ųjų balandį Sacharovas buvo išrinktas į naująjį parlamentą, Visasąjunginį Žmonių deputatų kongresą ir buvo vienas iš demokratinės opozicijos vadovų.

Sacharovas mirė nuo širdies smūgio 1989-aisiais, būdamas 68 metų, ir palaidotas Vostryakovskoye kapinėse Maskvoje.

2003 m. sausio 8 d. (po mirties) apdovanotas Lietuvos Vyčio Kryžiaus ordinu.

Poveikis[taisyti | redaguoti kodą]

Šio disidento vardu pavadinta [1] Sacharovo premija įsteigta 1988-aisiais. Kasmet Europos Parlamentas skiria Sacharovo premiją asmeniui ar organizacijai už nuopelnus ginant žmogaus teises ir skatinant demokratiją.

Populiari grožinė literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

Sacharovas ir „sacharovo kelias“ buvo aprašyti Artūro C. Klarko novelėje „2010: antroji odisėja“. Vienas iš „Enterprice-D“ kosminių laivų „Star Trek: The Next Generation“ buvo taip pat pavadintas jo vardu.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Sacharovo premija
  • Sakharov, Andrei, „Facets of a Life“. 1991;
  • Babenyshev, Alexander, „On Sakharov“. Russia, 1981;
  • Lozansky, Edward D., „Andrei Sakharov and Peace“. 1985;
  • Drell, Sidney D., and Sergei P. Kapitsa, „Sahkarov Remembered“. 1991;
  • Gorelik, Gennady, with Antonina W. Bouis, „The World of Andrei Sakharov: A Russian Physicist's Path to Freedom“. Oxford University Press, 2005;
  • Sacharovo premija – parama žmogaus teisėms pasaulyje. Europos Parlamentas, 2006.