Mekongas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Mekongas
Mekongas šiaurės Tailande
Mekongas šiaurės Tailande
Ilgis 4500 km
Baseino plotas 810 000 km²
Vidutinis debitas 13 200 m³/s
Ištakos Tibeto kalnynas
Žiotys Pietų Kinijos jūra
Šalys Kinija, Laosas, Kambodža, Vietnamas, Mianmaras
Commons-logo.svg Vikiteka: MekongasVikiteka

Mekongas (kin. 澜沧江, pinyin: Láncāng Jiāng, taj. แม่น้ำโขง, khmer. មេគង្គ, viet. Sông Mê Kông) – viena iš didžiausių pasaulio upių, tekanti Pietryčių Azijoje. Prasideda Kinijai priklausančiame Tibeto regione, Tibeto kalnyno Tanglos kalnagūbryje. Aukštupyje teka į pietryčius tarpekliais per Sino-Tibeto kalnus, Junano provincijoje (kur vadinamas Lakangu) – per Junano kalnyną. Toliau sudaro Mianmaro-Laoso sieną, teka Čyongšono kalnyno vakariniu pakraščiu. Teka pro Laosą, sudaro Laoso-Tailando sieną. Už Kono slenksčių patenka į Kambodžos lygumą ir teka Kambodžos teritorija. Įteka į Pietų Kinijos jūrą Vietname, sudaro 70 000 km² užimančią pelkėtą deltą.

Mekongo baseinas užima 795 000 km² teritoriją. Didžiausi intakai – Munas, Tonlesapas (dešinieji). Vidutinis upės debitas ties Pnompeniu 15 000 m³/s. Vasaros-rudens popūdžių metu vandens lygis pakyla 10–15 m, debitas siekia 30 000 m³/s. Dažni potvyniai. Vandens lygį natūraliai reguliuoja baseine esantis Tonlesapo ežeras, be to, Kinijoje ant Mekongo įrengta eilė užtvankų. Neša daug nešmenų. Mekongo vanduo naudojamas ryžių laukų drėkinimui. 90 mln. žmonių priklauso nuo upės išteklių. Upė laivuojama 700 km ruože, poplūdžių metu – 1600 km. Jūriniai laivai įplaukia į Mekongą 350 km. Sezoniniai pokyčiai, Mekongo slenksčiai, sraunuma ir kriokliai daro navigaciją upe labai sudėtinga.

Prie Mekongo įsikūrę didmiesčiai: Luangprabangas, Vientianas, Savanakhetas, Paksė (Laosas), Nongkhajus, Nakhonphanomas (Tailandas), Pnompenis (Kambodža), Longsujenas (Vietnamas)[1].

Junane Mekongas įeina į Trijų paralelinių upių teritoriją, įtrauktą į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Mekongo vidurupyje stebimas paslaptingas fenomenas, vadinamas Nagos ugnies kamuoliais, kuomet naktį iš upės dugno į paviršių kyla šviečiantys kiaušinio dydžio burbulai.


Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Geografinis enciklopedinis žodynas. Maskva: „Sovetskaja Enciklopedija“, 1983, 276 psl.