Užkandis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Rusų šventinis stalas su gėrimais ir užkandžiais

Užkandispatiekalas, paduodamas kaip papildomas valgis prieš pietus ar vakarienę. Taip pat užkandžiaujama per iškylas, įvairius susitikimus, vakarėlius ar kitomis progomis.

Tai gali būti tiek šalti tiek ir karšti patiekalai. Dažnai juos galima valgyti be papildomo apdorojimo [1] ir be stalo įrankių.

Užkandžiai paįvairina maistą, sukelia norą valgyti. Todėl dauguma užkandžių gaminama su įvairiais prieskoniais, aštriais padažais ir žaliomis vitaminingomis daržovėmis. Juos reikia ne tik skaniai pagaminti, bet ir gražiai papuošti, kad būtų patrauklios išvaizdos ir žadintų apetitą. Be šaltų užkandžių dar gaminami karšti užkandžiai, nors jų yra žymiai mažiau negu šaltų.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kai kurie maisto istorikai mano, kad užkandžių tradicija galėjo prasidėti Rusijoje, kai po ilgų kelionių plačioje šalyje buvo paplitę nedideli žuvies, ikrų ir mėsos užkandžiai.[2] Kiti mano, kad užkandžiavimo paprotys kilo iš Kinijos, galbūt per stepes pasiekęs Rusiją, Skandinaviją, kitas Europos šalis. Ši tradicija galėjo atkeliauti į Italiją, Graikiją ir Balkanų šalis per Rusiją ar Persiją.

Užkandžių tadicija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Užkandžių vartojimo tradicijos savitos skirtingose šalyse, įskaitant švedų smörgåsbord („švediškas stalas“), rusų zakuska, libaniečių meze, italų antipasto. Romos imperijos laikais buvo įprasta suvalgyti du pagrindinius patiekalus. Prieš jų valgymą buvo paduodama nedideliais kiekiais žuvies, daržovių, sūrio, alyvuogių ir net įdarytų pelių snaudalių.[3] Stimuliuojantys užkandžiai buvo įvardijami gustatio arba promulsis. Graikai juos vadino propoma.

Kulinarinė užkandžių įvairovė priklauso nuo nacionalinės virtuvės ypatybių. Populiariausi lietuviškos virtuvės užkandžiai yra sumuštiniai, salotos, mišrainės ir vaisiai.[4] Tačiau dažnas gyventojas renkasi ir greito maisto patiekalus, karštus užkandžius – kibinus, bandeles su dešrele, kebabus, neatsisakoma bulvių traškučių, įvairių kepinių.[4]

Užkandžių rūšys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Šalti užkandžiai. Užkandžiams valgomi kaip atskiras patiekalas, tačiau dažnai gali būti patiekiami kaip garnyras prie pagrindinio patiekalo.
  • Karšti užkandžiai. Dauguma iš karštų užkandžių valgomi ir kaip karšti antrieji patiekalai.

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Lietuvių kulinarijos paveldas (sud. Birutė Imbrasienė, dail. Eglė Gražienė). – Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2008. – 192 p. ISBN 978-9955-23-140-0

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka