Talkša

Talkšos ežeras

Vieta	Šiaulių miestas, Lietuva
Plotas	0,609 km²
Kranto linijos ilgis	5,1 km
Kilmė	Ledyninis
Vidutinis gylis	3,5 m
Didžiausias gylis	8,2 m
Tūris	0,01203 km³
Įteka	Kulpė, Rūdė, 3 bevardžiai upeliai
Išteka	Kulpė
Talkšos ežeras
Koordinatės	55°56′13″ š. pl. 23°20′3″ r. ilg. / 55.93694°š. pl. 23.33417°r. ilg. / 55.93694; 23.33417

Talkša (arba Bitinėlis, Talša) – ežeras šiaurės Lietuvoje, Šiaulių mieste. Per ežerą iš pietų į šiaurę prateka Mūšos intakas Kulpė, įteka Rūdė.

Geografija

1849 m. Šiaulių plane Talšos ežeras vadinamas Šiaulių ežeru

Ežeras tvyro 1 km nuo miesto centro, tarp Šaulių kalnelio (dab. Šiaulių kapinės) vakariniame krante ir Lepšių kalvos rytiniame krante. Altitudė 103,1 m. Ežero plotas – 60,9 ha, ilgis iš pietų į šiaurę – 2,03 km, didžiausias plotis – 0,53 km. Šiaurinėje dalyje Talkšos ežeras per nendrėmis apaugusiu 150 m ilgio ir 5 m pločio Kulpės kanalu susisiekė su 20 ha ploto Ginkūnų ežeru. Po atliktų ežerų valymo darbų ežerai tarpusavyje jungiasi 160 m pločio protaka. Beveik visose ežero pakrantėse veša tankūs augalų sąžalynai. Vakarinėje ežero pakrantėje veikia Irklavimo bazė, rytinėje pakrantėje įkurtas Talšos parkas. Aplink ežerą įrengta poilsio erdvė.

Etimologija

Ežeras nuo seno buvo vadinamas Bitinėlio, vėliau Talšos (kur „l“ tariama minkštai) vardu nuo žodžio telžti (liet. sroventi, šlapinti). Analogijos: Telšiai, Tilžė, Tilžė (upė) ir t. t.

Istorija

Kovų su kalavijuočiais laikais pelkė, kurioje dabar tyvuliuoja ežeras, atliko svarbią gynybinę funkciją. Per ją iš Šaulių kalnelio buvo nutiesta kūlgrinda į rytinį krantą link Salduvės.

Maždaug iki 1780 m. Bitinėlio pelkė, dabartinis Ginkūnų ežeras ir dabar jau užžėlęs Vinkšnos ežeras sudarė vieną masyvą, kurį vandenimis maitino iš aukštapelkinio Rėkyvos ežero (altitudė 129,8 m.) ištekanti Kulpė ir iš Verdulių pelkių plūstanti Rūdė. Šiaulių ekonomiją 1768 m. pradėjus valdyti A. Tyzenhauzui, Kulpė už Vinkšnos ežero buvo užtvenkta, pastatytas vandens malūnas ir manufaktūra. Ant ežero kranto pastatyta Gubernijos alaus darykla ir Gubernijos dvaro pastatai. Vėliau ties Ginkūnais užtvenkta Kulpė suformavo dabartinius Ginkūnų ir Talšos ežerus. Vinkšnos ežeras nuo masyvo atskirtas 1836–1858 m. nutiesus plentą Ryga-Tilžė. 1871 m. pastatytas Liepojos-Romnų geležinkelis perkirto natūralias Kulpės ir Rūdės vagas. XIX a. pirmoje pusėje Kulpė buvo užtvenkta, prie jos 1879 m. pastatytas Ch. Frenkelio odų fabrikas, o 1916 m. nutiesus geležinkelio liniją Tilžė-Ryga, Kulpės vaga buvo kanalizuota ir nutrūko Vinkšnos ežero maitinimas vandeniu. Jis spėriai užako.

Dar 1976–1977 m. Talšos ežeras gamtos įvairove prilygo rezervato statusą turinčiam Žuvinto ežerui. Rytinėje pakrantėje galima rasti retų augalų, o šiaurinėje vis dar peri trys į Raudonąją knygą įrašyti paukščiai. Tai šaukštasnapė antis, didysis baublys ir mažasis kiras. Talšos bei Ginkūnų ežeruose tuomet buvo stebėtos 44 paukščių rūšys iš jų per 30 paukščių rūšių perėjo. Tais laikais buvo siūloma įsteigti Ginkūnų ornitologinį draustinį, kuris būtų saugojęs pelkėtas apyežeres su retais paukščiais. Visgi plečiantis miestui, nusausinus pelkes, siūlomas draustinis iš visų pusių tapo apsuptas miesto.

Rekonstrukcija

2002 m. ežeras pradėtas valyti. Darbai ypač paspartėjo 2006 m. gavus paramą iš Europos Sąjungos fondų. Vandentvarkos specialistai pasiūlė iki 300 metrų praplatinti Kulpės upelį tarp Talšos ir Ginkūnų ežerų, kad Šiauliai galėtų tapti bene vienintele vieta Lietuvoje, kur galima būtų rengti tarptautinio lygio irklavimo varžybas. Ežeras žemsiurbe valomas nuo dumblo, kuris kaupiamas šiaurinėje pakrantėje prie kelio A12 Ryga – Tilžė.^[1]

Talšos ekologinis takas

Einant nuo Auksinio berniuko skulptūros link ežero prasideda Talšos ekologinis takas. Jis eina palei ežerą, per Žuvininkų kaimą, baigiasi prie Salduvės kalno. Take rytinėje Talšos ežero pakrantėje 2003 m. „Aukuro“ klubo iniciatyva įrengtos 23 stotelės – mediniai informaciniai stendai, stulpai, suoliukai, bokštelis paukščiams stebėti, tiltelis per upelį ir kiti įrenginiai. Tako ilgis – apie 5 km, Botanikos instituto specialistai sudarė ekologinio tako schemą. Joje pažymėjo visas stoteles, kiekvienai stotelei parengė informacinę medžiagą apie Talšos ežero pakrančių augmeniją, gyvūniją, kraštovaizdžių įvairovę bei šios vietovės istoriją. Taip pat parengtas ir išleistas lankstukas „Talšos ekologinis takas“.^[2] Daugelis stulpų vandalų nuolat nuniokojami.

Keliaujant taku aplankomas Žuvininkų kaimas – Šiaulių miesto lopšys.