Kulpė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Kulpė
Kulpė šalia Kryžių kalno
Kulpė šalia Kryžių kalno
Ilgis 25,8 km
Baseino plotas 263 km²
Vidutinis debitas 0,152 m³/s
Ištakos Rėkyvos ežeras
Žiotys Mūša
Šalys Lietuva
Commons-logo.svg Vikiteka: KulpėVikiteka
Kulpė ties Pitmiškiu
Kulpės intakas į PrūdelįKompelio
Kulpės užtvanka už Ginkūnų ežero

Kulpė – upė Šiauliuose, Šiaulių ir Joniškio rajonuose, dešinysis Mūšos intakas.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išteka iš Rėkyvos ežero šiaurinės dalies, pravinguriuoja į šiaurę pro Piktmiškio durpynus ir numelioruota vaga pro Piktmiškio – Margių tvenkinius, kerta Pramonės gatvę, Pabalių parką, nuo Serbentų gatvės viaduko požeminiu tuneliu srūva iki Prūdelio, vėl po žeme kerta Vilniaus gatvę, prateka Talšos ir Ginkūnų ežerus, kerta Rygos kelią, vingiuoja Sutkūnų, Bridų, Jurgaičių kaimų laukais, apriečia iš pietryčių Kryžių kalną, toliau teka šiaurės rytų kryptimi tarp Naisių ir Meškuičių, o prie Kipštų ir Mekių kaimų ribos įteka į Mūšą.

Didžiausias aukščių skirtumas: Rėkyvos ežero ir Piktmiškio – Margių tvenkinių vandens lygis – 129,8 m virš jūros lygio, Talšos ežero lygis – 103,0 m, atstumas – 1,2 km.

Intakai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Kulpėn įteka nedidelis Vijolės upelis, kuris, tekėdamas per miesto pramoninį rajoną, surenka paviršines lietaus nuotekas nuo įvairių pramonės įmonių teritorijų ir iš 20 lietaus nuotekų išleistuvų.
  • Talšos ežere į Kulpę dešiniuoju intaku įsilieja Rūdės upelis, atnešantis Šiaulių miesto centro paviršinių vandenų ir Kalniuko rajono buitinių nuotekų taršą.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Upėvardžio kilmė neaiški. Mėginama sieti su kulpėti, kulpinti, kulpyti („uiti, mušti“), taip pat a. sorb. kołp, kaš. kêlp („gulbė“).[1]

Iki 1870 m. iš ežero upelis tekėjo laisva vaga ir buvo pakankamai vandeningas. Tiesiant Liepojos-Romnų geležinkelį upelio dalis po sankasa buvo kanalizuota. 1877 m. pastatyta užtvanka prie Chaimo Frenkelio odų fabriko (vėliau batų fabrikas „Elnias“), už kurios susidarė Prūdelio tvenkinys. 1880 m. įrengta užtvanka ir Ginkūnų ežero šiaurinėje dalyje, pakėlusi vandens lygį apie 2 m.

Kulpės ekologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiauliai – vienas iš nedaugelio šalies miestų, įsikūrusių ne prie didžiųjų upių. Geriamojo vandens Šiauliams ieškota seniai. 1936 m. ekspertu buvo pakviestas Berlyno universiteto profesorius Briksas ir Vytauto Didžiojo universiteto mokslinė grupė, kuriai vadovavo docentas Steponas Kairys. Atlikus požeminio vandens žvalgybą, mokslininkai nusprendė vandenvietę įrengti Aleksandrijos laukuose, Salduvės piliakalnio papėdėje. Šioje vietoje vandens kokybė atitiko galiojusių normų reikalavimus. Ten esantį Lepšių šaltinio vandenį buvo numatyta surinkti požeminėmis galerijomis ir siurbliais tiekti miestui.

Iki 1940 m. buvo pastatyta apie 6 km vandentiekio ir 9,6 km kanalizacijos tinklų, 1939 m. pradėta ir tik 1948 m. baigta vandentiekio bokšto statyba, nes prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas sutrukdė miesto vandentiekio statybos užbaigimo darbams. Vokiečių okupacijos metais paklotas vandentiekis iš Lepšių vandenvietės. Augant vandens poreikiui, nauja vandenvietė 1956 m. įrengta Medelyne. Tačiau iš karto susidurta su nuotekų problema – jos savaime srūvo į Rūdės upelį ir Talšos ežerą, o per jį į Kulpę.

Sprendžiant Talšos ir Ginkūnų ežerų apsaugos klausimus, 19531959 m. pastatyti miesto kanalizacijos nuotėkų mechaninio valymo įrenginiai, o 1967 m. pradėjo veikti biologinio valymo įrenginiai, kurie buvo pirmieji ne tik Lietuvoje, bet ir visame Pabaltijyje. Tačiau vandens suvartojimas augo, daugėjo ir nuotekų, kurias galėjo priimti tik nedidukė Kulpės upė. Pasekmės darėsi tragiškos.

1991 m. Aukštrakiuose, šalia dumblo kaupimo ir laikymo aikštelių pradėti statyti pirmieji vandenvalos įrenginiai, kurių pajėgumas su atsarga turėjo tenkinti miesto poreikius. Tačiau netrukus milžiniška infliacija sustabdė visus darbus. O netrukus bankrutavus didžiausioms miesto įmonėms paaiškėjo, kad tokių didelių nuotekų valymo įrenginių nebereiks. 1996 m. rugsėjo 25 d. Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino valstybinę aplinkos apsaugos strategiją, kurioje konstatavo, kad organinių medžiagų vidutinės koncentracijos Kulpėje leidžiamą normą viršijo iki 10 kartų, nitritų iki 13 kartų, amonio ir azoto 27 kartus, fosfatų iki 10–26 kartų.

1996 m. Šiaulių miesto savivaldybės UAB „Šiaulių vandenys“ tapo viena iš šešių Baltijos šalių vandens įmonių, vykdančių aplinkosauginius projektus, panaudojant Pasaulio banko paskolą, Skandinavijos šalių subsidijas bei vietinius biudžetus. Bendras Šiaulių aplinkosaugos projekto biudžetas siekė 22 mln. JAV dolerių. Lietuvos vyriausybė skyrė 33 proc., Pasaulio bankas – 30 proc., Švedijos vyriausybė – 20 proc., Suomijos vyriausybė – 8 proc., Norvegijos vyriausybė – 7 proc. ir Šiaulių miesto savivaldybė – 2 proc. sunaudotų lėšų. Nuotekų valymo įrenginių statyba užbaigta 2004 m. rugsėjo mėn. Pastaraisiais metais Prūdelyje, Talšos ir Ginkūnų ežeruose fiksuojama 5-10 proc. mažesnė organinių medžiagų koncentracija, 15 proc. sumažėjo neorganinio azoto kiekiai, fosfatų ir bendro fosforo kiekiai yra stabilūs.

2005 m. pradėta įgyvendinti plačios apimties Ventos – Lielupės baseinų aplinkosaugos programa, kurioje numatyta ir Kulpės baseino vandentiekio ir nuotekų tinklų atnaujinimas ir plėtra, leisiantys panaikinti upės ir ežerų taršą buitinėmis ir pramoninėmis nuotekomis. Vykdoma Talšos ežero valymo programa, kurią baigus ežeras bus išvalytas nuo sunkiaisiais metalais užteršto dumblo.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. 171 psl., – Vilnius: Mokslas, 1981.