Vietininkas: Skirtumas tarp puslapio versijų
SNėra keitimo santraukos |
SNėra keitimo santraukos |
||
| Eilutė 7: | Eilutė 7: | ||
Senasis, iš [[indoeuropiečių prokalbė]]s paveldėtas vietininkas [[vienaskaita|vienaskaitoje]] buvo sudaromas prie kamieno arba kamiengalio balsio, jeigu jis turimas, jungiant galūnę ''*-i'' (''*žans'' + ''*-i'' > ''*žansi'' 'žąsyje'; ''*šakā-'' + ''*-i'' > ''*šakāi'' 'šakoje'; ''*lauke-'' + ''*-i'' > ''*laukei'' 'lauke'), daugiskaitoje − prie kamieno arba kamiengalio balsio pridedant galūnę ''*-su'' (''*žans'' + ''*-su'' > ''*žan(s)su'' 'žąsyse'; ''*šakā-'' + ''*-su'' > ''*šakāsu'' 'šakose').<ref>{{cite book|last=Zinkevičius|first=Z.|title=Lietuvių kalbos istorija. I|publisher=„Mokslas“|location=Vilnius|date=1984|pages=199-206|isbn=5420001020}}</ref> |
Senasis, iš [[indoeuropiečių prokalbė]]s paveldėtas vietininkas [[vienaskaita|vienaskaitoje]] buvo sudaromas prie kamieno arba kamiengalio balsio, jeigu jis turimas, jungiant galūnę ''*-i'' (''*žans'' + ''*-i'' > ''*žansi'' 'žąsyje'; ''*šakā-'' + ''*-i'' > ''*šakāi'' 'šakoje'; ''*lauke-'' + ''*-i'' > ''*laukei'' 'lauke'), daugiskaitoje − prie kamieno arba kamiengalio balsio pridedant galūnę ''*-su'' (''*žans'' + ''*-su'' > ''*žan(s)su'' 'žąsyse'; ''*šakā-'' + ''*-su'' > ''*šakāsu'' 'šakose').<ref>{{cite book|last=Zinkevičius|first=Z.|title=Lietuvių kalbos istorija. I|publisher=„Mokslas“|location=Vilnius|date=1984|pages=199-206|isbn=5420001020}}</ref> |
||
Paliudytas senoviškas indoeuropietiškas vienaskaitos vietininkas be galūnės su tam tikra balsių kaita. Senųjų, pirminių vietininkų darybą žr. straipsniuose [[Indoeuropiečių prokalbė]] ir [[Baltų prokalbė]]. |
Paliudytas senoviškas indoeuropietiškas vienaskaitos vietininkas be galūnės su tam tikra balsių kaita. Senųjų, pirminių vietininkų darybą žr. straipsniuose „[[Indoeuropiečių prokalbė]]“ ir „[[Baltų prokalbė]]“. |
||
Lietuvių kalboje seniau buvo (dabar kaip [[archaizmas|archaizmai]] kartais vartojami) ir kitų vietą reiškiančių linksnių – tai [[iliatyvas]] (miškan, miškuosna), [[aliatyvas]] (miškop, miškump) ir [[adesyvas]] (miškiep, miškuosemp).<ref name ="VLE"/> Šios vietininko atmainos yra archaizmai tik dabartinės kalbos atžvilgiu, nes iš visų lietuvių kalbos [[linksnis|linksnių]] jie yra naujausi, buvo sudaryti vėliau už visus kitus linksnius ir gyvavo trumpiausiai. |
Lietuvių kalboje seniau buvo (dabar kaip [[archaizmas|archaizmai]] kartais vartojami) ir kitų vietą reiškiančių linksnių – tai [[iliatyvas]] (miškan, miškuosna), [[aliatyvas]] (miškop, miškump) ir [[adesyvas]] (miškiep, miškuosemp).<ref name ="VLE"/> Šios vietininko atmainos yra archaizmai tik dabartinės kalbos atžvilgiu, nes iš visų lietuvių kalbos [[linksnis|linksnių]] jie yra naujausi, buvo sudaryti vėliau už visus kitus linksnius ir gyvavo trumpiausiai. |
||
| Eilutė 30: | Eilutė 30: | ||
* [[proliatyvas]] |
* [[proliatyvas]] |
||
* [[terminatyvas]] |
* [[terminatyvas]] |
||
Prie vietą nurodančių linksnių dar priskiriami [[liatyvas]], [[eksesyvas]] ir |
Prie vietą nurodančių linksnių dar priskiriami [[liatyvas]], [[eksesyvas]] ir daug kitų. |
||
==Išnašos== |
==Išnašos== |
||
{{išnašos}} |
{{išnašos}} |
||
00:42, 26 rugpjūčio 2021 versija
Vietininkas (lot. locativus) – linksnis, nurodantis vietą (locus). Atsako į klausimus kur? kame?[1]
Vietininko linksnis buvo indoeuropiečių prokalbėje, todėl yra išlikęs dalyje indoeuropiečių kalbų (baltų-slavų, sanskrite, lotynų). Dalyje kitų linksniuojamų kalbų (senovės graikų, senovės germanų) vietininko forma buvo sumišusi su kitais linksniais.
Dabartinis lietuvių bendrinės kalbos vietininkas yra inesyvas (miške, miškuose).[2]
Senasis, iš indoeuropiečių prokalbės paveldėtas vietininkas vienaskaitoje buvo sudaromas prie kamieno arba kamiengalio balsio, jeigu jis turimas, jungiant galūnę *-i (*žans + *-i > *žansi 'žąsyje'; *šakā- + *-i > *šakāi 'šakoje'; *lauke- + *-i > *laukei 'lauke'), daugiskaitoje − prie kamieno arba kamiengalio balsio pridedant galūnę *-su (*žans + *-su > *žan(s)su 'žąsyse'; *šakā- + *-su > *šakāsu 'šakose').[3]
Paliudytas senoviškas indoeuropietiškas vienaskaitos vietininkas be galūnės su tam tikra balsių kaita. Senųjų, pirminių vietininkų darybą žr. straipsniuose „Indoeuropiečių prokalbė“ ir „Baltų prokalbė“.
Lietuvių kalboje seniau buvo (dabar kaip archaizmai kartais vartojami) ir kitų vietą reiškiančių linksnių – tai iliatyvas (miškan, miškuosna), aliatyvas (miškop, miškump) ir adesyvas (miškiep, miškuosemp).[2] Šios vietininko atmainos yra archaizmai tik dabartinės kalbos atžvilgiu, nes iš visų lietuvių kalbos linksnių jie yra naujausi, buvo sudaryti vėliau už visus kitus linksnius ir gyvavo trumpiausiai.
Iš neindoeuropiečių kalbų, vietininkas vartojamas tiurkų, finougrų, įvairiose indėnų kalbose. Turkų kalboje vietininko priesaga yra -da, tačiau jos išraiška gali kisti dėl balsių harmonijos ir suduslėjimo (oda – odada, ev – evde, kitap – kitapta). Finougrų kalbose yra daugiau kaip šeši vietininko raiškos būdai (iliatyvas, inesyvas, eliatyvas, aliatyvas, adesyvas, abliatyvas, superesyvas ir kt.).
Pvz., estų kalboje:
- iliatyvas – majasse arba majja 'naman'
- inesyvas – majas 'name, namo viduje'
- eliatyvas – majast 'iš namo vidaus'
- aliatyvas – majale 'namop'
- adesyvas – majal 'ant namo, name, namiep'
- abliatyvas – majalt 'iš namo'
Be šių linksnių, vengrų ir suomių kalbose dar vartojama:
Finiškoje vepsų kalboje dar vartojami ir tokie padėtį erdvėje bei laike rodantys linksniai:
Prie vietą nurodančių linksnių dar priskiriami liatyvas, eksesyvas ir daug kitų.
Išnašos
- ↑ „Gramatinės daiktavardžių kategorijos“ (PDF). Lietuvių kalbos žinynas. Nuoroda tikrinta 2020-11-23.
- ↑ 2,0 2,1 Vytautas Ambrazas (2014-06-26). „Vietininkas“. VLE. Nuoroda tikrinta 2020-11-23.
- ↑ Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“. pp. 199–206. ISBN 5420001020.