Romanų kalbos: Skirtumas tarp puslapio versijų

← Prieš tai darytas keitimas Kitas pakeitimas →

Ištrintas turinys Pridėtas turinys

Inline

18:42, 12 lapkričio 2016 versija

Geografinis paplitimas
Romanų
Paplitimas	Europa
Kalbų skaičius	25
Kilmė	indoeuropiečių >italikų >>romanų

Klasifikacija	rytų romanų, vakarų romanų, sardų

Romanų kalbos – indoeuropiečių kalbų šeimos italikų kalbų pogrupis. Šios kalbos išsivystė iš šnekamosios lotynų kalbos, vartotos kasdieniame gyvenime Romos provincijose (vadinamoji liaudies lotynų kalbos latina vulgaris). Šiomis kalbomis kalbama daugiausia buvusios Romos imperijos vakaruose (rytuose buvo labiau paplitusi graikų kalba, o pietuose, po musulmonų nukariavimų įsigalėjo arabų kalba).

Lotyniški bruožai labai gerai matyti romanų kalbų leksikoje ir gramatikoje. Leksikos santykį galime nustatyti, lygindami: lotynų mater, frater, fllia, causa, natūra, terra, patria, memoria, labor, amor, nomen, tempus, libertas, animal, aurum, longus, hūmanus, grandis, brevis, ūtilis, mobilis, tantus, talis, centum, mille, vincere, sentire, su tos pačios šaknies atitinkamais prancūzų mère, frère, fille, cause, nature, terre, patrie, mémoire, labeur, amour, nom, temps, liberté, animal, or, long, humain, grand, bref, utile, mobile, tant, tel, cent, mille, vaincre, sentir. Aiškus ryšys matyti gramatikoje. Iš pagrindinių lotynų veiksmažodžio formų išsirutuliojo pagrindinės prancūzų veiksmažodžio formos, plg. lotynų mittere, dicere su prancūzų mettre, dire, lotynų misi, dixi su prancūzų je mis, je dis, lotynų missum, dictum su prancūzų mis, dit. Dėsningai atliepia bendraties galūnės: lotynų II asmenuotės „-ere” virto prancūzų „-oir” (valere – valoir, dėbere – devoir, habere – avoir), I asmenuotės „-are” virto prancūzų „-er” (parare – parer, portare – porter, cūrare – eurer), III asmenuotės „-ere” virto prancūzų „-re” (fundere – fondre, rumpere – rompre), IV asmenuotės „-ire” virto prancūzų „-ir” (dormire – dormir, finire – finir, sentire – sentir). Romanų kalbų (plg. prancūzų kalbos) laikų derinimo ir sekos dėsniai, dalyvių ir bendračių konstrukcijos ir daug kitų sintaksinių reiškinių kūrėsi lotynų sintaksės pagrindu. Tačiau esama ir esminių, skirtumų, iš kurių svarbiausias: lotynų kalba buvo sintetinio, o romanų kalbos jau analitinio tipo. Antra vertus, romanų kalbose pastebimos tolesnės gramatinės raidos tendencijos, pradėjusios reikštis jau liaudies lotynų kalboje. Mat klasikinės lotynų kalbos sintetinis tipas liaudies lotynų kalboje pradėjo pereiti į analitinį. Vietoj 5 linksniuočių liko tik 3, vietoj 6 linksnių – tik 2, būdvardžių laipsniai ir veiksmažodžių asmenys pradėti reikšti aprašomosiomis konstrukcijomis – analitinėmis formomis. Kito fonetinė sistema, išnyko „h”, žodžio galo „m”, tarp balsių „b” virto „v”, tarp balsių „c”, „p”, „t” – suskardėjo, nekirčiuotų skiemenų balsiai susilpnėjo arba visai išnyko ir pan.

Šiandien romanų kalbos labai paplitusios, jomis kalba visuose žemynuose apie 800 milijonų žmonių (iš jų 35,5 % Europoje, apie 50 % Amerikoje). Romanų kalbos skirstomos į dvi grupes – rytų ir vakarų. Vakarinių romanų grupę sudaro 3 pogrupiai: ibero-romanų (ispanų, portugalų, katalonų (kai kurie lingvistai ją priskiria galo-romanų pogrupiui)), galo-romanų (prancūzų, oksitanų, franko-provansalio), italo-romanų (italų, retoromanų (ir ladinų), sardų (laikoma archajiškiausia romanų kalba), išnykusi dalmatų kalba (kai kurie lingvistai ją priskiria rytų romanų kalbų grupei.) O rytinių romanų grupei priklauso rumunų (dako-rumunų), arumunų, megleno-rumunų, istro-rumunų kalbos.

Klasifikacija

Detalesnė romanų kalbų ir tarmių klasifikacija (iš vakarų į rytus):

Iberijos romanų kalbos:
- Portugalų - galisų
  - Portugalų kalba
  - Galisų kalba
- Astūrijos-Leono
  - Astūrų kalba
  - Mirandiečių kalba (vartojama šiaurės Portugalijoje)
  - Estremadūriečių kalba
- Ispanų kalba
  - Ladino kalba (Ispanijos žydų kalba)
- Aragoniečių kalba
- Mozarabų kalba (išnyko XV amžiuje)
- Katalonų kalba
Galo-romanų kalbos:
- Oksitanų kalba (kitaip – langue d'oc)
  - Gaskonų
  - Limuzeno
  - Overnės
  - Langedoko
  - Provansalų
- Franko-Provansalio kalba
- Prancūzų kalba ir jai artimos kitos langues d'oïl kalbos:
  - Pikardų kalba
  - Valonų kalba
  - Normanų kalba
  - Gallo
  - Franš-Komtės
  - Šampanės
  - Puatu
  - Burgundijos
  - Lotaringijos
Italo-romanų kalbos:
- Italų kalba ir jai artimos kalbos:
  - Galų - italų kalbos
    - Pjemonto kalba
    - Ligūrijos
    - Lombardijos
    - Emilijos-Romanijos
    - Venetų kalba
  - Neapoliečių kalba
  - Siciliečių kalba
  - Korsikiečių kalba (artima Toskanos tarmei su Ligūrijos tarmės bruožais)
- Retoromanų kalbos
  - Romanšų kalba (dažnai vadinama retoromanų kalba; vartojama Šveicarijoje)
  - Ladinų kalba (vartojama Italijoje)
    - Friulų kalba (vartojama Italijoje)
- Sardų kalba
- Dalmatų kalba (išnykusi)
Rytų romanų kalbos:

Nuorodos

@@ Eilutė 11: / Eilutė 11: @@
 '''Romanų kalbos''' – [[Indoeuropiečių kalbos|indoeuropiečių kalbų šeimos]] [[italikų kalbos|italikų kalbų pogrupis]]. Šios kalbos išsivystė iš šnekamosios [[lotynų kalba|lotynų kalbos]], vartotos kasdieniame gyvenime Romos provincijose (vadinamoji [[liaudies lotynų kalba|liaudies lotynų kalbos]] ''latina vulgaris''). Šiomis kalbomis kalbama daugiausia buvusios [[Romos imperija|Romos imperijos]] vakaruose (rytuose buvo labiau paplitusi [[graikų kalba]], o pietuose, po musulmonų nukariavimų įsigalėjo [[arabų kalba]]).
-Lotyniški bruožai labai gerai matyti romanų kalbų [[leksika|leksikoje]] ir [[gramatika|gramatikoje]]. Leksikos santykį galime nustatyti, lygindami: lotynų ''mater'', ''frater'', ''fllia'', ''causa'', ''natūra'', ''terra'', ''patria'', ''memoria'', ''labor'', ''amor'', ''nomen'', ''tempus'', ''libertas'', ''animal'', ''aurum'', ''longus'', ''hūmanus'', ''grandis'', ''brevis'', ''ūtilis'', ''mobilis'', ''tantus'', ''talis'', ''centum'', ''mille'', ''vincere'', ''sentire'', su tos pačios šaknies atitinkamais prancūzų ''mère'', ''frère'', ''fille'', ''cause'', ''nature'', ''terre'', ''patrie'', ''mémoire'', ''labeur'', ''amour'', ''nom'', ''temps'', ''liberté'', ''animal'', ''or'', ''long'', ''humain'', ''grand'', ''bref'', ''utile'', ''mobile'', ''tant'', ''tel'', ''cent'', ''mille'', ''vaincre'', ''sentir''. Aiškus ryšys matyti gramatikoje. Iš pagrindinių lotynų [[veiksmažodis|veiksmažodžio]] formų išsirutuliojo pagrindinės prancūzų veiksmažodžio formos, plg. lotynų ''mittere'', ''dicere'' su prancūzų ''mettre'', ''dire'', lotynų ''misi'', ''dixi'' su prancūzų ''je mis'', ''je dis'', lotynų ''missum'', ''dictum'' su prancūzų ''mis'', ''dit''. Dėsningai atliepia bendraties galūnės: lotynų II asmenuotės „-ere” virto [[Prancūzų kalba|prancūzų]] „-oir” (valere – valoir, dėbere – devoir, habere – avoir), I asmenuotės „-are” virto prancūzų „-er” (parare – parer, portare – porter, cūrare – eurer), III asmenuotės „-ere” virto prancūzų „-re” (fundere – fondre, rumpere – rompre), IV asmenuotės „-ire” virto prancūzų „-ir” (dormire – dormir, finire – finir, sentire – sentir). Romanų kalbų (plg. prancūzų kalbos) laikų derinimo ir sekos dėsniai, dalyvių ir bendračių konstrukcijos ir daug kitų sintaksinių reiškinių kūrėsi lotynų sintaksės pagrindu. Tačiau esama ir esminių, skirtumų, iš kurių svarbiausias: [[lotynų kalba]] buvo sintetinio, o romanų kalbos jau analitinio tipo. Antra vertus, romanų kalbose pastebimos tolesnės gramatinės raidos tendencijos, pradėjusios reikštis jau liaudies lotynų kalboje. Mat klasikinės lotynų kalbos sintetinis tipas liaudies lotynų kalboje pradėjo pereiti į analitinį. Vietoj 5 linksniuočių liko tik 3, vietoj 6 [[linksnis|linksnių]] – tik 2, [[būdvardis|būdvardžių]] laipsniai ir veiksmažodžių asmenys pradėti reikšti aprašomosiomis konstrukcijomis — analitinėmis formomis. Kito [[fonetika|fonetinė]] sistema, išnyko „h”, žodžio galo „m”, tarp [[balsis|balsių]] „b” virto „v”, tarp balsių „c”, „p”, „t” — suskardėjo, nekirčiuotų skiemenų balsiai susilpnėjo arba visai išnyko ir pan.
+Lotyniški bruožai labai gerai matyti romanų kalbų [[leksika|leksikoje]] ir [[gramatika|gramatikoje]]. Leksikos santykį galime nustatyti, lygindami: lotynų ''mater'', ''frater'', ''fllia'', ''causa'', ''natūra'', ''terra'', ''patria'', ''memoria'', ''labor'', ''amor'', ''nomen'', ''tempus'', ''libertas'', ''animal'', ''aurum'', ''longus'', ''hūmanus'', ''grandis'', ''brevis'', ''ūtilis'', ''mobilis'', ''tantus'', ''talis'', ''centum'', ''mille'', ''vincere'', ''sentire'', su tos pačios šaknies atitinkamais prancūzų ''mère'', ''frère'', ''fille'', ''cause'', ''nature'', ''terre'', ''patrie'', ''mémoire'', ''labeur'', ''amour'', ''nom'', ''temps'', ''liberté'', ''animal'', ''or'', ''long'', ''humain'', ''grand'', ''bref'', ''utile'', ''mobile'', ''tant'', ''tel'', ''cent'', ''mille'', ''vaincre'', ''sentir''. Aiškus ryšys matyti gramatikoje. Iš pagrindinių lotynų [[veiksmažodis|veiksmažodžio]] formų išsirutuliojo pagrindinės prancūzų veiksmažodžio formos, plg. lotynų ''mittere'', ''dicere'' su prancūzų ''mettre'', ''dire'', lotynų ''misi'', ''dixi'' su prancūzų ''je mis'', ''je dis'', lotynų ''missum'', ''dictum'' su prancūzų ''mis'', ''dit''. Dėsningai atliepia bendraties galūnės: lotynų II asmenuotės „-ere” virto [[Prancūzų kalba|prancūzų]] „-oir” (valere – valoir, dėbere – devoir, habere – avoir), I asmenuotės „-are” virto prancūzų „-er” (parare – parer, portare – porter, cūrare – eurer), III asmenuotės „-ere” virto prancūzų „-re” (fundere – fondre, rumpere – rompre), IV asmenuotės „-ire” virto prancūzų „-ir” (dormire – dormir, finire – finir, sentire – sentir). Romanų kalbų (plg. prancūzų kalbos) laikų derinimo ir sekos dėsniai, dalyvių ir bendračių konstrukcijos ir daug kitų sintaksinių reiškinių kūrėsi lotynų sintaksės pagrindu. Tačiau esama ir esminių, skirtumų, iš kurių svarbiausias: [[lotynų kalba]] buvo sintetinio, o romanų kalbos jau analitinio tipo. Antra vertus, romanų kalbose pastebimos tolesnės gramatinės raidos tendencijos, pradėjusios reikštis jau liaudies lotynų kalboje. Mat klasikinės lotynų kalbos sintetinis tipas liaudies lotynų kalboje pradėjo pereiti į analitinį. Vietoj 5 linksniuočių liko tik 3, vietoj 6 [[linksnis|linksnių]] – tik 2, [[būdvardis|būdvardžių]] laipsniai ir veiksmažodžių asmenys pradėti reikšti aprašomosiomis konstrukcijomis – analitinėmis formomis. Kito [[fonetika|fonetinė]] sistema, išnyko „h”, žodžio galo „m”, tarp [[balsis|balsių]] „b” virto „v”, tarp balsių „c”, „p”, „t” – suskardėjo, nekirčiuotų skiemenų balsiai susilpnėjo arba visai išnyko ir pan.
 Šiandien romanų kalbos labai paplitusios, jomis kalba visuose žemynuose apie 800 milijonų žmonių (iš jų 35,5 % Europoje, apie 50 % Amerikoje). Romanų kalbos skirstomos į dvi grupes – rytų ir vakarų. Vakarinių romanų grupę sudaro 3 pogrupiai: ibero-romanų ([[ispanų kalba|ispanų]], [[portugalų kalba|portugalų]], [[katalonų kalba|katalonų]] (kai kurie lingvistai ją priskiria galo-romanų pogrupiui)), galo-romanų ([[prancūzų kalba|prancūzų]], [[oksitanų kalba|oksitanų]], [[Franko-Provensalio dialektas|franko-provansalio]]), italo-romanų ([[italų kalba|italų]], [[retoromanų kalba|retoromanų]] (ir [[ladinų kalba|ladinų]]), [[sardų kalba|sardų]] (laikoma archajiškiausia romanų kalba), išnykusi [[dalmatų kalba]] (kai kurie lingvistai ją priskiria rytų romanų kalbų grupei.) O rytinių romanų grupei priklauso [[rumunų kalba|rumunų]] (dako-rumunų), arumunų, megleno-rumunų, istro-rumunų kalbos.