„Short Belfast“ (arba „Shorts Belfast “) – sunkiasvoris turbosraigtiniskrovininis laivas, XX a. septintame dešimtmetyje gamintas Belfaste įsikūrusios britų aviacijos įmonės „Short Brothers“. Buvo pagaminta tik 10 orlaivių, kurie visi, kariniu pavadinimu „Short Belfast C.1“ eksploatuoti Didžiosios Britanijos Karališkosiose karinėse oro pajėgose. Vėliau dalis jų buvo parduota civiliams operatoriams.
Orlaivis buvo kuriamas pagal JK KOP reikalavimus. Sunkiojo transporto orlaivio poreikį JK KOP pripažino apie 1957 m. Netrukus buvo paskelbtos techninės sąlygos tokio orlaivio pirkimui (angl. Operational Requirement ASR.371): britų kariškiai pageidavo orlaivio, galinčio dideliais atstumais gabenti įvairius karinius krovinius – artilerijos pabūklus ir valdomas raketas arba daugiau nei 200 karių arba du sraigtasparniusWestland Wessex arba tankąFV4201 Chieftain – viso bent 30 000 kilogramų krovinio, kurį orlaivis turėjo pajėgti pervežti bent 3 600 jūrmylių atstumu.
Konkursui „Short Brothers“ ketino pateikti tuo metu kurto keleivinio orlaivio „Short Britania“ krovininę modifikaciją, gavusią pavadinimą „Britanic“. Laimėjus konkursą pradinis pasiūlymas buvo gerokai modifikuotas pagal kariškių pageidavimus. Dėl biudžeto karpymo britų KOP įsigijo tik 10 šių orlaivių. Siūlymai sukurti dvi civilines modifikacijas, gavusias indeksus SC5/10A ir SC5/31, pirkėjų dėmesio nesulaukė.
Pradėjus eksploatuoti, „Belfast“ buvo didžiausias britų kariuomenės naudotas orlaivis. Tai buvo pirmasis orlaivis nuo pat pradžių buvo projektuotas su pilna „aklojo tūpimo“ – instrumentinio automatinio tūpimo sistemos įranga.
1875 − Aleksandras Popovas paskelbė pranešimą Rusijos fizikos-chemijos draugijoje apie savo išrastą prietaisą, kuriuo galima susekti ir užregistruoti atmosferines iškrovas (žaibus), vykstančius ne toliau kaip per 30 km. Beveik po metų, 1896 m. kovo 24 dieną. A. Popovas vėl darė pranešimą Rusijos fizikų-chemikų draugijoje ir šį kartą vaizdžiai pademonstravo galimybę telegrafuoti be laidų, viešai padavęs pirmąją pasaulyje radiogramą, kurią sudarė du žodžiai: „Genrich Gerc“ („Heinrichas Hercas“).
1954 − Indokinijos karas: Dienbjenfu mūšis baigėsi prancūzų pralaimėjimu (mūšis prasidėjo kovo 13 d.). Šis miestas buvo tapęs prancūzų kariuomenės įtvirtinta stovykla. Jo užėmimas tapo Prancūzijos kolonijinės valdžios pralaimėjimo Indokinijoje simboliu.
Ksenofontas (Xenophon; g. apie 450 – m. 354 m. pr. m. e.) – senovės graikųrašytojas, istorikas, Atėnų karvedys ir politinis veikėjas. Be istorinių knygų parašė ir filosofinių. Taip pat yra parašęs porą veikalų apie žirgus ir jų paruošimą („Apie jojimo meną“ laikomas pirmuoju jojimo vadovėliu).
Būdamas Sokrato mokiniu, siekė populiaria forma pateikti Sokrato asmenį ir jo mokymą. „Kiropedijoje“ – savotiškame tendencingame istoriniame romane, kuriame aprašoma Persijos valdovo Kiro Senojo gyvenimas ir veikla, Ksenofontas vaizduoja valdovo idealą, susiedamas filosofinius mokymus su realiu politinių santykių Rytuose supratimu. Po Ksenofonto taip pat išliko „Atsiminimai apie Sokratą“, „Sokrato apologija“, „Puota“, kuriuose Sokrato mokymas pateikiamas per jo pritaikymo gyvenime prizmę. Šiuose kūriniuose daugiau vietos skiriama Sokrato asmeniui, o ne jo filosofijai.
Jis taip pat buvo vienas žymiausių antikos laikų, graikų ekonomikos mąstytojų. Jo darbuose pirmą kartą bandoma teoriškai įprasminti ekonominę graikų visuomenės tvarką.
Ksenofonto žymiausias ekonomikos traktatas „Economicosas“ (arba „Apie namų ūkį“).
Pagrindinės Ksenofonto ekonominės mintys:
Pagal Ksenofontą – tai mokslas apie savo ūkio turtėjimą.
Ekonominio gyvenimo idealas – autarkinis žemės ūkis. Žemdirbystė pagal svarbą buvo prilyginama menui.
Prekyba kaip profesija buvo laikoma graiko nevertu užsiėmimu. Ksenofontas kritikavo stambiąją prekybą. Jis pasisakė už natūralų, uždarą ūkį.
Nagrinėjo darbo pasidalijimo problemą. Darbo pasidalijimą Ksenofontas siejo su rinka: darbo pasidalijimas auga, plečiantis rinkai. Į ekonominės minties istoriją Ksenofontas pateko kaip mąstytojas, vienas pirmųjų nagrinėjęs darbo pasidalijimą.
Nagrinėjo pinigų problemą. Ksenofontas atkreipė dėmesį į pinigus kaip į koncentruotą turtą, kurį galima panaudoti ūkio reikalams. Ksenofonto darbuose išryškintos 2 pinigų funkcijos: 1) pinigai yra mainų priemonė; 2) pinigai yra turtas. Jis pasisakė prieš prekybinį ir skolinamąjį kapitalą.
Atkreipė dėmesį į vertės problemą. Vertę tapatino su vartojamąja verte. Ksenofontas vienas pirmųjų iškėlė dviejų prekės savybių problemą, t. y. naudingumo (vartojamosios vertės) ir mainomosios vertės problemą.
Galima teigti, kad Ksenofontas yra pakankamai svarbus antikos laikų ekonomikos mąstytojas, nes minimas šalia tokių garsių antikos filosofų kaip Platonas.
Vikisritys
