Nagurskiai

Nagurskių herbas

Kurtuvėnų Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios rūsyje

Archeologiniai kasinėjimai Kurtuvėnų dvare

Nagurskiai (lenk. Nagórski) – XVI a. – XIX a. Žemaitijos bajorų, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinių ir visuomenės veikėjų giminė.

Giminė

Giminės pradininkas – Žemaitijos bajoro Jokūbo sūnus Martynas, pirmą kartą paminėtas 1594 m. Vedęs žemaitę bajoraitę Barborą Laucevičiūtę, įsikūrė Džiuginėnų dvare prie Telšių. Turėjo vaikus Kristupą, Mikalojų, Samuelį ir Oną. Iš Samuelio ir Mikalojaus vėliau kilo Nagurskių giminės atšakos.

XVII a. Nagurskiai susigiminiavo su žemaičių bajorais Križinovais, Mantaučiais, Masiais, Mažrimais, Gotautais, Kurais. Samuelio sūnus Kazimieras Nagurskis (m. apie 1681 m., palaidotas Telšių bernardinų bažnyčioje), be Džiuginėnų, valdė Berkinėnus (Telšių valsčius). Mikalojus Nagurskis (1683 m. dar buvo gyvas) turėjo sūnus Joną, Stanislovą ir Martyną. Martynas Nagurskis 1659 m. Žemaitijos seimelyje, kaip pirmininkaujantis, patvirtino landą – pagal ją tvarkytas visas kunigaikštystės gyvenimas. Jono sūnūs Jurgis Nagurskis (m. po 1749 m.), Pranciškus Vladislovas Nagurskis ir Mikalojus Nagurskis (m. po 1728 m.) 1718 m. susitarė dėl Džiuginėnų dvaro pasidalijimo.

XVIII a. pradžioje Nagurskiai ėmė sparčiai kilti. Pranciškus Vladislovas Nagurskis (m. 1751 m. pab. ar 1752 m. pr. palaidotas Tytuvėnų bažnyčioje) nuo 1703 m. buvo Pavenčių seniūnas, nuo 1711 m. – Mažųjų Dirvėnų netoli Kurtuvėnų tijūnas ir Žemaitijos pilies teisėjas, nuo 1715 m. – Žemaitijos teismo paseniūnis, nuo 1719 m. – Žemaitijos pakamaris. Jis 1717 m. įsigijo Kurtuvėnus ir pavertė juos svarbiausia giminės rezidencija. Jis buvo labai pamaldus, aukojo Kėdainių, Dotnuvos, Kražių bažnyčioms ir vienuolynams. Su žmona, Mazovijos pastalininko dukterimi Joana Šukštaite, turėjo 8 vaikus, iš kurių pasižymėjo Laurynas ir Jokūbas Ignotas. 1753 m. broliai pasidalijo tėvo palikimą.

Laurynas Nagurskis (m. 1761 m. bevaikis) buvo Mažųjų Dirvėnų tijūnas, Žemės teismo surogatorius ir Žemaitijos pilies teisėjas, Gintenių (Didžiųjų Dirvėnų valsčius) seniūnas, valdė Jasnagurką ir Žaiginius (Raseinių apskritis). Vedė Didžiųjų Dirvėnų tijūno A. J. Bilevičiaus dukterį Uršulę ir susigiminiavo su žemaičių bajorais Bilevičiais. Jo brolis Jokūbas Ignotas Nagurskis (g. apie 1734 – m. po 1796 m., palaidotas Kurtuvėnuose) priklausė stambiesiems dvarininkams: paveldėjo Kurtuvėnų dvarą, po Lauryno mirties įsigijo visas Nagurskių valdas, 1752 m. gavo Pavenčių seniūniją. 1775 m. liustracijos duomenimis, jis valdė 810 dūmų Kartenoje, Kurtuvėnuose, Dirvėnuose, Pažižmėje (Didžiųjų Dirvėnų valsčius), Pavenčiuose (dab. Kuršėnų miesto dalis), Ginteniuose, Laukuvoje, Šaukote (Ariogalos valsčius), taip pat Ašmenos apskrities Ukropiškėse. 1772 m. nusipirko architekto M. Knakfuso rekonstruotus 2 aukštų Bžostovskių (Abramavičių) rūmus Vilniuje. Fundavo Žaiginio vienuolyno ir bažnyčios, Jokūbavo ir Kurtuvėnų bažnyčių statybą. Šv. Stanislovo ordino, nuo 1792 m. – Baltojo Erelio ordino kavalierius. Su Upytės apskrities seniūno dukterimi Mariana Puzinaite turėjo sūnus Joną ir Kajetoną, kurie 1776–1782 m. mokėsi Vilniaus universitete.

Jonas Nagurskis (m. 1796 m. spalio 25 d.) – 1782 m., 1783 m. 1790 m., 1791 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasiuntinys Abiejų Tautų Respublikos seimuose. Nuo 1791 m. kavalerijos rotmistras. Kajetonas Nagurskis (m. 1802 m. balandžio mėn. Vienoje) 1782 m. Vilniuje išleido jo paties iš prancūzų kalbos verstą L. du Fresney „Geografijos vadovėlį“, papildė jį medžiaga iš Lenkijos ir Lietuvos istorijos. Atstovavo Žemaitijai Ketverių metų seime (1788–1792 m.). 1787–1792 m. Šiaulių apskrities vėliavininkas. Per 1794 m. sukilimą priklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausybei – Lietuvos aukščiausiajai tautinei tarybai. Rusijai sukilimą numalšinus pasitraukė į Veneciją. Kaip aktyvus lenkų emigracijos Prancūzijoje dalyvis buvo už konstitucinės monarchijos atkūrimą Abiejų Tautų Respublikoje. 1797 m. grįžo į Lietuvą. 1800 m. testamentu paleido savo dvarų valstiečius iš baudžiavos. Kajetonas buvo paskutinis Kurtuvėnų valdų vyriškos linijos palikuonis. Kurtuvėnų ir kitus dvarus paveldėjo jo sesuo Joana Žukauskienė.

Pranciškaus Vladislovo Nagurskio brolių Jurgio ir Mikalojaus palikuoniai davė pradžią Dirvėnų (su Paežeriais) ir Šilėnų (Kuršėnų apylinkės) Nagurskių šakoms. XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje iš Dirvėnų šakos žinomi broliai – Livonijos rotmistras, nuo 1769 m. Žemaitijos pilies teismo paseniūnis ir nuo 1770 m. teisėjas Pranciškus Nagurskis (m. 1803 m.), Beržėnų apskrities vėliavininkas Juozapas Nagurskis ir Ryškėnų (prie Telšių) seniūnas Dominykas Nagurskis. Po Juozapo vaikaičio Liucijaus mirties 1902 m. Dirvėnų dvaro Paežerių palivarkas atiteko Zigmantui Nagurskiui (1862–1938 m.). Jis prie Nelindos ežero 1920 m. baigė statydinti Paežerių rūmus.

Šilėnų šakos pradininkas – Mauricijus Nagurskis, 1760 m. minimas kaip Lauryno pusbrolis šio testamente ir paveldėjęs Titvydiškę netoli Šaukėnų. Mauricijaus brolis Juozapas Nagurskis (m. 1791 m. 1770–1785 m. buvo Žemaitijos (nuo 1779 m. – Šiaulių) žemės teismo teisėjas, Žarėnų valsčiaus pulkininkas, nuo 1778 m. – Šiaulių apskrities iždininkas. Mauricijaus sūnus Stanislovas Nagurskis paveldėjo Šilėnus prie Kuršėnų.

Literatūra

• Iš Kurtuvėnų dvarininkų Nagurskių tarnų gyvenimo (XVIII a.).// Kurtuva. Šiauliai, 1999, nr. 5, p. 85-105. ISSN 1392-2955
• Rita Regina Trimonienė. Nagurskių giminės istorija. Kurtuva. Kurtuvėnų regioninio parko metraštis 2002–2005 m. Nr.8: Nagurskiai. Garsios giminės istorija ir palikimas / leidinį sudarė Salvijus Kulevičius. Kaunas : Lututė, 2006, p. 6-12. ISSN 1392-2955.