Slovėnų kalba

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Oficialus statusas
Slovėnų kalba slovenščina
Kalbama	Slovėnija, Italija, Austrija, Vengrija, Kroatija
Kalbančiųjų skaičius	2,2 mln.
Kilmė	Indoeuropiečių kalbos Balto-Slavų Slavų Pietų slavų Vakarų pietų slavų Slovėnų kalba
Oficiali kalba	Slovėnija, Europos Sąjunga
Kalbos kodai
ISO 639-1	sl
ISO 639-2	slv
ISO 639-3	slv
SIL	SLV
Geografinis paplitimas

Slovėnų kalba (slovėn. slovenski jezik, slovenščina) – pietų slavų kalba, vartojama slovėnų.

Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasaulyje šia kalba kaip gimtąja šneka apie 2,2 mln. žmonių, kurių dauguma gyvena Slovėnijoje; tautinių mažumų yra pietų Austrijoje ir Italijoje.

Ypatybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Slovėnų kalba turi daug gramatinių archaizmų, kurių kitose slavų kalbose nėra, pvz., dviskaitą:

en fant hoče, dva fanta hočeta, trije fantje hočejo = vienas berniukas nori, du berniukai/berniuku nori, trys berniukai nori
ena glava, dve glavi, tri glave = viena galva, dvi galvos/galvi, trys galvos

ir siekinį:

Oni hočejo delati. = Jie nori dirbti.
Oni so šli delat. = Jie išėjo dirbti/dirbtų.

Slovėnų kalbos žodžiai turi šešis linksnius. Pirmasis yra vardininkas, antrasis – kilmininkas, trečiasis – naudininkas, ketvirtasis – galininkas, penktasis – vietininkas, paskutinis linksnis yra įnagininkas, kaip, pavyzdžiui, čekų kalboje. Reikia pasakyti, kad, skirtingai nuo, pavyzdžiui, rytų slavų kalbų ir lenkų kalbos, su įnagininku visada reikalingas prielinksnis. Taip pat šioje kalboje paprastai nebūna antrosios palatalizacijos: knjiga (knyga) – v knjigi (knygoje). O ukrainiečių kalboje: книжка – у книжці.