Via Francigena

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Frankų kelias Turino apylinkėse

Via Francigena, arba Frankų ir romėnų kelias – vienas populiariausių katalikų piligriminių kelių viduramžių Europoje, antras pagal populiarumą po Šv. Jokūbo kelio. Šiuo keliu Anglijos ir Prancūzijos gyventojai keliaudavo į šventąją Romą, o italai traukdavo šiaurės krytimi į Kenterberį, buvusį svarbų romėnų miestą dabartinėje Pietryčių Anglijoje. Einant šiaurės kryptimi, kelias buvo vadinamas Frankų keliu (lot. Via Francigena), pietų – Romėnų keliu (Via Romea). Bendras kelio ilgis – 1700 km.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmieji liudijimai apie piligrimų kelią iš Italijos į Prancūziją ir atgal (Iter Francorum) siekia 870–uosius metus. Šį maršrutą aprašė arkivyskupas Sigerikas Rimtasis (950–994), X a. pabaigoje keliavęs iš Kenterberio į Romą. Frankų ir romėnų kelyje stovėjo daugelis svarbių Europos vietovių, nuo Kalė prie Lamanšo iki Romos. Į klasikinį maršrutą patenka Viterbas, Siena, Luka, Lunidžana, Pavija, Ivrea, Didžiojo Sen Bernaro perėja, Lozana, Bezansonas, Reimsas, Arasas, Reimsas, Teruanas ir Kalė. Tačiau buvo ir kitų vietų šiame maršrute.

Bėgant laikui, atsiradus naujiems keliams, Via Francigena buvo pamirštas. XX a. pabaigoje Europos vyriausybės pradėjo imtis priemonių, kad atgaivintų pėsčiųjų ir dviračių turizmą šiame kelyje.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka