Kolitas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Kolitas (lot. colitis) – storosios žarnos uždegimas. Būna ūminis (colitis acuta), lėtinis (colitis chronica) ir ischeminis kolitas (colitis ischemica).

Ūminis kolitas[taisyti | redaguoti kodą]

Ūminis kolitas atsiranda suvalgius nekokybiškai paruoštų mėsos ir žuvies patiekalų, užterštų daržovių ar vaisių. Esant ūminiam kolitui dažniausiai kartu pažeidžiama ir plonoji žarna (vystosi enterokolitas). Ligonis tuštinasi 3-4 kartus per parą. Išmatos skystos arba košelės pavidalo, jose gali būti gleivių, kraujo ir pūlių. Pilvas būna išpūstas (meteorizmas). Palpuojant apčiuopiamos spazmuotos storosios žarnos dalys. Progesuojant ligonis tuštinasi iki 20 kartų per parą. Skausmai plinta į kryžkaulio sritį, tarpvietę ir dešinę pašonę. Gydant svarbu sureguliuoti žarnyno mikroflorą, taikomos dietos.

Lėtinis kolitas[taisyti | redaguoti kodą]

Lėtinį kolitą sukelia dizenterija. Tačiau jį sukelia ir įvairūs mikrobai bei virusai. Lėtinio kolito priežastis gali būti ir maisto alergija, vaistai, endokrininės sistemos sutrikimai, o taip pat kitos virškinimo organų ligos. Svarbiausi simptomai – įvairaus pobūdžio skausmai, meteorizmas, kurį lydi nemalonus skonis burnoje, apetito stoka, silpnumas, raumenų skausmai, nervingumas, nemiga, galūnių tirpimas ir kt. Sergant lėtiniu kolitu pakinta išmatos, gana dažnas būna nepakankamo išsituštinimo sindromas.