Stalas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Suvalkiečių stalas su kėdėmis, XIX a. pab.

Stalas – baldas, kurį sudaro plokščias paviršius, besiremiantis ant vienos ar daugiau kojų. Stalai gali būti įvairių formų ir modifikacijų, kilnojami ir nekilnojami. Stalu gali būti vadinama ir prie sienos pritvirtinta horizontali lenta. Ant stalų, prie kurių valgoma, dažnai patiesiama staltiesė.

Kad stalas mažiau užimtų vietos arba būtų jį lengviau transportuoti, jis gali būti specialios konstrukcijos, kuri leidžia jį sulankstyti, padidinti ištraukiant papildomas plokštes.

Žodžio kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Stalas tikriausiai yra slaviškos kilmės žodis, pvz., rus. стлать – „dengti, patiesti“ arba rus. стоять – „stovėti“.

Funkcijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Stalas yra skirtas darbui (rašomasis stalas) ir valgymui, daiktams pastatyti (pvz., televizoriui ar kompiuteriui). Su stalu labiausiai susijęs kitas baldas yra kėdė, kuri dažnai statoma prie stalo, kad ant jos būtų galima atsisėsti ir pasiekti ant stalo esančius daiktus. Dalis stalų yra tokios konstrukcijos, kad prie jų turi būti stovima.

Etnografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Stalai Lietuvos ūkininkų šeimose stovėdavo šalia ilgųjų pasieninių suolų. Stalo dydis priklausė nuo šeimos gausumo.

Seniausias stalas Lietuvoje buvo paprasčiausia trinka (kelmas). Tokiose trinkose buvo išskaptuotos duobutės įsipilti valgiui. Vėliau ant trinkos atsirado lenta. XIX–XX a. I pusėje valstiečių stalai buvo nekilnojamieji ir kilnojamieji. Nekilnojamų stalų viršų rėmė 4 į žemę įkasti kuolai. Manoma, kad nekilnojami stalai buvo tik vargingųjų XIX a. valstiečių baldas. XIX a. I pusėje jau buvo paplitę įvairių tipų kilnojami stalai. Stalai skirstomi pagal atramos, kuri laiko stalo viršų, konstrukciją (paprasčiau pagal kojų konstrukciją). Labiausiai Lietuvoje buvo paplitę kilnojami stalai, kurių viršus gulėjo ant išardomos atramos – dviejų stovų, sujungtų strypais (strypų galėjo būti nuo 1 iki 4). Stalo stovas buvo iš vertikalios lentos ir 2 horizontalių strypų. Stovus jungė vienas strypas. Stalai dažniausiai būdavo paliekami natūralios medžio spalvos, nedažomi. Retais atvejais jie būdavo ornamentuoti. Kartais stalai buvo nudažomi viena spalva arba puošti dekoratyvine tapyba. Pastarieji dažniausiai aptinkami Žemaitijoje.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • A. Andriuškevičius. Lietuvos valstiečių stalų tipai XIX a – XX a. I pusėje // Lietuvos TSR MA darbai, A serija, 1973, t. 3 (44), p. 198.


Commons-logo.svg

Vikiteka