Kėdė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Aukštaičių kėdės, XIX a. pab.

Kėdė – baldas, skirtas atsisėsti. Pačios seniausios – kaladės – trinkos. Kėdės su atlošais ir be jų. Kėdė be atlošo, kai sėdynė įtvirtinta ant rėminės atramos, vadinama taburete.

Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paprasčiausia kėdė buvo trinka. Norvegijoje, Švedijoje, Suomijoje žinomos trinkos su iš to paties medžio išskobtomis atkaltėmis. Manoma, kad jų būta ir Lietuvoje. XIX–XX a. I pusės lietuvių valstiečių turėtos kėdės skirstomos į kėdes su atlošais ir be atlošų.

XIX–XX a. I pusėje ant kėdžių be atlošų dažniausiai sėdėdavo dirbant ūkio darbus. Kėdės, vadinamos taburetės, valstiečių buityje ėmė plisti pirmaisiais XX a. dešimtmečiais. Valstiečiai jas pradėjo daryti nusižiūrėję į karčemų kėdes.

Jau XVIII pabaigoje – XIX a. I pusėje turtingesnieji lietuvių valstiečiai turėjo kėdžių su atlošais. Manoma, kad lentinės kėdės su atlošais Lietuvoje imtos dirbti vokiečių valstiečių kėdžių pavyzdžiu. Kėdės su atlošais skirstomos į du tipus:

  • Rėminės konstrukcijos. Tokias kėdes su atlošu sudarė 2 trumpesni (priekinės kojos) ir 2 ilgesni (užpakalinės kojos ir sykiu atlošas) vertikalūs tašeliai, sujungti keliais horizontaliais tašeliais. Kėdės sėdynė dažniausiai būdavo pinta iš skaldytų lazdyno vytelių, rečiau – iš karklų, šiaudų grįžčių, nendrių, virvelių. Lazdyno vytelėmis sėdynės paprastai būdavo išpinamos Žemaitijoje, karklais – Užnemunėje. Lietuvos valstiečiai šias kėdes nustojo daryti XX a. pirmaisiais dešimtmečiais. Rėminės konstrukcijos kėdės su atlošais buvo paplitusios daugelyje kraštų. Rėminės konstrukcijos kėdės su atlošais turėjo ir lentines sėdynes. Kai kada lentinės sėdynės buvo aptraukiamos audeklu į kurį prikimšdavo pakulų, šiaudų ir pan., kad kėdė būtų minkšta.
  • Antro tipo kėdės su atlošais turėjo į kėdės sėdynę įkaltas pagalines kojas ir atskirai padirbtą, taip pat į sėdynę į kaltą, atlošą. Šių kėdžių buvo du variantai. Vienų kėdžių kojos buvo įkaltos į sėdynės lentą, sustiprintą juostomis. Jų atlošas iki XX a. paprastai buvo dirbamas iš vientisos lentos, o XX a. pr. kartais dirbdavo atlošus iš tašelių. Tokias kėdes turtingesni Rytų Prūsijos valstiečiai turėjo jau XVIII a. Šios kėdės buvo gaminamos ir jomis naudotasi apytikriai iki II pasaulinio karo.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • A. Andriuškevičius. Lietuvos valstiečių kėdžių tipai XIX a. – XX a. I pusėje // Lietuvos TSR MA darbai, A serija, t. 1 (54), 1976, p. 109–119.


Commons-logo.svg

Vikiteka