Lova

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Aukštaičių lovos, XIX a. pab.

Lova – baldas, skirtas gulėjimui ir miegojimui, tačiau taip pat naudojamas sėdėjimui. Lova dengiama paklode, pagalve ir kokiu nors užtiesalu, skirtu užsiklojimui.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Manoma, kad lovos išradimą sugalvojo senovės egiptiečiai ir graikai. Jiems nusibodo voliotis ant šiaudų, tačiau tie, kas turėjo lovas, turėjo mokėti papildomus mokesčius.

Romos imperijos didikai turėjo įvairių paskirčių lovų – valgymo, rašymo, pokalbių, skaitymo, vedybinė lova, net pomirtinė (pastarąją pasigamindavo dar būdami gyvi).

Ankstesnių epochų guoliai buvo labai paprasti, tik XII a. jie pradėti puošti, tačiau dar tebebuvo kieti.

Feodalizmo laikais Anglijoje lovos buvo tuo didesnės, kuo svarbesnė valstybės figūra joje miegodavo. Elžbietos I laikais suręsta lova, kurioje laisvai tilpo 24 žmonės.

Yra išlikę žinių, kad prancūzų karalius Liudvikas XIV buvo įvedęs oficialų priėmimų madą miegamuosiuose, o svarbius nutarimus priimdavo tik gulėdamas savo prabangioje lovoje. Tik po prancūzų revoliucijos lova pradėjo tenkinti natūralius žmogaus poreikius.

Tik 1820 m. atsirado spyruoklinės lovos. XX a. pr. pradėta gaminti viengules lovas.