Vidugiriai (Punskas)

Koordinatės: 54°12′00″ š. pl. 23°20′00″ r. ilg. / 54.20000°š. pl. 23.33333°r. ilg. / 54.20000; 23.33333 (Vidugiriai (Punskas))
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Vidugiriai
lenk. Widugiery
Vidugiriai
Vidugiriai
54°12′00″ š. pl. 23°20′00″ r. ilg. / 54.20000°š. pl. 23.33333°r. ilg. / 54.20000; 23.33333 (Vidugiriai (Punskas))
Laiko juosta: (UTC+1)
------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė Lenkijos vėliava Lenkija
Vaivadija Palenkės vaivadija Palenkės vaivadija
Apskritis Seinų apskritis
Valsčius Punsko valsčius
Meras Juozas Kraužlys (2008 m.), lenk. Józef Kraużlis
Gyventojų () 192
Pašto kodas PL 16-515

Vidugiriai[1] (lenk. Widugiery) – lietuviškas kaimas Lenkijos šiaurės rytuose, Punsko valsčiuje, Seinų apskrityje, Palenkės vaivadijoje. Kaimas yra apie 12 km į pietryčius nuo Punsko, apie 10 km į šiaurę nuo Seinų ir 121 km į šiaurę nuo vaivadijos centro Balstogės. Virš 90 % gyventojų yra lietuviai.[2] Daugiau nei 50 vidugiriečių priklauso Lenkijos lietuvių draugijai.[3] Valsčiaus keliai PaliūnaiSeinai ir TaurusiškėSeivai (buvusio senovinio kelio iš Lazdijų į pietinę Prūsiją dalis). Apylinkėje daug kapų – praėjusių karų pėdsakų. Valstybės saugomas 29 m aukščio ir 5,2 m apimties paprastasis klevas. Išliko keletas XIX a. statytų pastatų. Biblioteka su lietuviškomis ir lenkiškomis knygomis.[4]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo XIII-XIV a. iki 1795 m. kaimas priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Pirmą kartą kaimą 1418 m. paminėjo Janas Dlugošas rašydamas, kad, sužinojęs jog Vidugirių miškuose slapstosi kryžiuočiai, Jogaila nedelsiant nutraukė ten vykusią medžioklę. Vidugiriai užėmė 120 margų plotą, kaimo šiaurėje esantis kelias AlytusSuvalkai jau 1895 m. buvo kieta danga.[5] Pagal 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Tarybų Rusijos taikos sutartį kaimas buvo priskirtas Lietuvos Respublikai. Pagal 1921 m. lenkų valdžios atliktą gyventojų surašymą kaime gyveno 249 gyventojai, iš kurių 231 lenkai ir 18 lietuvių.[6] Vytauto Didžiojo 500-osioms gimimo metinėms paminėti Šv. Kazimiero draugijos rūpesčiu 1930 m. pastatytas paminklas – kryžius. Tarpukaryje veikė lietuviškų organizacijų skyriai. 1941 metais kaime be 40 lietuvių šeimų gyveno ir 4 vokiečių. 1955 metais susikūrė kolūkis, veikė žemės ūkio mašinų punktas. 1959 m. spalio 8 d. įsikūrė Lenkijos visuomeninės kultūros draugijos padalinys. Kaimo saviveiklininkai 19551968 m. suvaidino vienuolika vaidinimų.[7] 1975-1998 m. priklausė Suvalkų vaivadijai.

Pavadinimo kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tikėtina, kad kaimo pavadinimas kilęs nuo lietuvių kalbos žodžių junginio Vidus ir Giria.

Bažnyčia[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XX a. pabaigoje Marijos ir Antano RudžiųJAV paramos dėka pastatyta Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčia, kuri yra Punsko bažnyčios filija.

Mokykla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Carizmo laikais veikė valdiška triklasė mokykla, mokytojas buvo lietuviai, bet mokoma rusiškai. Tėvai slapta samdė daraktorių, kuris mokė vaikus lietuviškai. 1921 metais įsikūrė keturklasė lenkiška mokykla su keleta lietuviškų pamokų. Mokė mokytojas Vincas Nevulis iš lietuviško Sakalėlio elementoriaus. Nuo 1956 metų veikė lietuviška pradinė mokykla, 1976 m. vyresnės klasės perkeltos Punską.[8] Kaime veikia lietuvių-lenkų pagrindinė mokykla su šešiais mokytojais ir keliasdešimt mokinių bei vaikų folkloro ansambliu Lenciūgėlis. Direktorė Irena Nevulienė.

Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. http://www.vlkk.lt/i/u/file/Nutarimai/atvirkstinis_lenkijos.pdf Archyvuota kopija 2012-02-14 iš Wayback Machine projekto.
  2. Vidugiriai (Punskas). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 778 psl.
  3. 2 Archyvuota kopija 2007-10-15 iš Wayback Machine projekto.
  4. Aldona Leončikienė.Lietuviškų knygų skaitymas buvusioje Seinų apskrityje
  5. 3
  6. 1921 m. gyventojų surašymo duomenys
  7. Birutė Baguckaitė. Teatras vakar ir šiandien Archyvuota kopija 2008-05-19 iš Wayback Machine projekto.
  8. Tarybų Lietuvos enciklopedija, 4 tomas, Vyriausioji Enciklopedijų Redakcija, Vilnius, 1988, 502 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]