Proknė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Graikų mitologija
Apollo Artemis Brygos Louvre G151.jpg
Graikų dievai
Pirmapradžiai dievai
Olimpo dievai | Titanai
Mūzos | Nimfos


Mitinės būtybės
Pusdieviai | Trojos karas
Odisėja | Argonautika

Graikų mitologijoje Proknė (gr. Πρόκνη) – Atėnų karaliaus Pandiono vyriausioji duktė, Filomelės sesuo, ištekėjusi už Trakijos karaliaus Terėjo, dievų paversta kregžde.[1]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Filomelė ir Proknė, dail. Elizabeth Jane Gardner

Tėvas Proknę buvo atidavęs į žmonas Trakijos karaliui Terėjui. Tačiau Terėjas įsimylėjo jos seserį Filomelę, kuri buvo atvykusi aplankyti porą, tad pasakė jai, kad Proknė yra mirusi, nors buvo ją tik paslėpęs. Jis išprievartavo Filomelę, kad vis dėlto ji kaip nors sužinojusi neprasitartų, išpjovė jai liežuvį. Filomelė seseriai į skraistę įaudė laiškelį. Perskaičiusi Proknė susirado seserį ir atkeršijo savo vyrui: nužudė savo bei Terėjo sūnų, Itiją, išvirė ir jo mėsa papenėjo Terėją. Filomelė atnešė mirusio sūnaus galvą Terėjui. Viską supratęs, jis pasiėmė kirvį ir vijosi seseris. Bėgdamos nuo Terėjo keršto, seserys meldė dievus jas paversti paukščiais ir pasprukti. Dievai suspėjo paversti Filomelę lakštingala, Proknę kregžde, o Terėją – kukučiu.[2] [3]

Proknė ir Terėjas kartojo tokius garsus, kokie buvo jo paskutiniai žodžiai:[4] Proknė sakė „Ity, Ity“ („Itijau, Itijau“), Terėjas – „Pū, pū“ („kur, kur“); tai etiologinis mito variantas, aiškinantis šių paukščių čiulbesio kilmę.

Pagal mitą pavadintos kregždžių Psalidoprocne, Ptyonoprogne ir Progne gentys.

Vikiteka

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Antikos žodynas, Alma littera, Vilnius, 1998 m., 414 p.
  2. Aleksandra Teresė Veličkienė, Ariadnės siūlas. Antikos mitai ir legendos, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 1998 m., 265 p.
  3. Ovidijus, Metamorfozės, leid. „Vaga“, Vilnius, 1990 m., VI giesmė, 401-674 eil.
  4. Mitologijos enciklopedija. Pasaulio tautų mitologinės būtybės ir vaizdiniai, leid. „Vaga“, Vilnius, 1997 m., 269 p.