Lakštingala

Lakštingala (Luscinia luscinia) – musinukinių (Muscicapidae) šeimos gana dažnas ir įprastas Lietuvos žvirblinis paukštis.

Paplitimas

Eurazijoje paplitusi nuo Skandinavijos iki Altajaus. Arealas šiaurėje siekia pietų Švediją ir Suomiją, Volgos aukštupį ir Obės vidurupį. Pietinė arealo riba eina per Altajų, Irtyšiaus aukštupį, šiaurės Kazachstaną, Uralo žemupį, Kaukazą, Juodosios jūros pakrantę ir Dunojaus vidurupį. Žiemoja Rytų Afrikoje.

Vakarų Europoje gyvena šiai lakštingalai artima vakarinė lakštingala (Luscinia megarhynchos).

Išvaizda

Kūno viršutinė dalis pilka, rusvo atspalvio, uodega pilkšvai rusva. Apatinė kūno pusė šviesiai pilka, krūtinė tamsesnė. Snapas ir kojos rudi. Jaunikliai margi, plunksnų kraštai tamsesni. Sveria 25-28 g.

Elgsena

Lietuvoje aptinkama balandžio – rugpjūčio mėn. Gyvena krūmuose prie vandens, karklų, lazdynų, ievų sąžalynuose. Taip pat įsikuria laukuose esančiose giraitėse jei netoliese yra vandens telkinių. Tankiose giriose aptinkamos retai. Lizdą iš nendrių, alksnių lapų, žolių stiebų krauna pakrantėse ant žemės. Deda 4-5 žvilgančius žalsvo ar rusvo atspalvio kiaušinius, gegužės-birželio mėnesį. Peri 13 dienų. Išaugina vieną vadą. Jaunikliams pavojų kelia katės ir šarkos.

Maitinasi dieną, tačiau aktyvi ryto ir vakaro prieblandoje. Naktimis gieda ir keliauja. Giesmė labai maloni, melodinga, lengvai atpažįstama. Gieda krūmų sąžalynuose. Žeme keliauja straksėdama, kilsteldama aukštyn uodegą.

Mityba

Lakštingalos giesmė

Iš purios žemės ir prikritusių lapų renka vabalus, sliekus, lesa prinokusias aviečių, serbentų uogas.

Tautosaka

Lakštingala ypač minima lietuviškoje tautosakoje, jos giesmė labai mėgstama ir žmonių pamėgdžiojama. Tai gana mielas ir labai paprastas savo išvaizda giesmininkas.