Sėslumo riba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Sėslumo riba – kompaktiška žydų rezidencijos teritorija Rusijos imperijoje, kurią nustatė imperijos vyriausybė, siekdama užkirsti kelią žydų skverbimuisi į didžiąsias Rusijos provincijas ir apsaugoti Rusijos verslą nuo žydų konkurencijos.[1][2]

Žydų enciklopedijos žemėlapis (1901–1906 m.), apibrėžiantis sėslumo ribas Rusijos imperijoje. Žemėlapyje pažymėta žydų, gyvenusių įvairiose apskrityse, procentinė dalis nuo visų apskrities gyventojų. Šviesiausia riba apie 5 %, o tamsiausia apie 17 %.

Žodžio kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Archajiškas angliškas terminas pale yra kilęs iš lotyniško žodžio palus 'kuolas', išplėstine prasme reiškiantis „teritoriją, aptvertą tvora ar ribą“.[3]

Sėslumo riba (rus. Черта́ осе́длости = chertá osédlosti, jid.דער תּחום-המושבֿ‏‎ = der tkhum-ha-moyshəv, hebr.תְּחוּם הַמּוֹשָב‏‎ = tẖum hammosháv) buvo vadinama vakarinė imperinės Rusijos dalis, egzistavusi 1791–1917 m. Apsigyventi už šios teritorijos ribų žydams buvo draudžiama.[2]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Draudimai žydams apsigyventi tam tikrose teritorijose atsirado po karo su Abiejų Tautų Respublika XVII a. gale, Rusijai išplėtus savo valdas Lenkijos–Lietuvos ir Kuršo gubernijos sąskaita. Šiose žemėse buvo gausu aškenazių[4], kurie dabar tapo Rusijos pavaldiniais.

Lietuvos–Lenkijos Abiejų Tautų Respublika per amžius buvo žydų išigelbėjimas, kur jie rado prieglobstį nuo kryžiuočių, persekiojimų maro epidemijos metu ir ištrėmimų iš Vakarų- bei Centrinės Europos reformacijos ir antireformacijos periodu.[5]

XVII a. gale Lietuvoje–Lenkijoje gyveno apie milijoną, kas sudarė daugiau nei pusę visų europoje gyvenusių žydų. Lenkijos–Lietuvos padalijimo laikotarpiu 1772 m.–1795 m. Rusijos teritorijoje apsigyveno apie 300 000 žydų.[6]

Sėslumo ribos įvedimas buvo viena Rusijos imperijos valstybinės antisemitizmo politikos įgyvendinimo priemonių. Iki 1769 m. žydams gyventi Rusijoje buvo draudžiama. Nuo 1769 m. pradėta daryti išimčių – leista gyventi Naujojoje Rusijoje (Pietų Ukraina). Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų XVIII a. pabaigoje prie Rusijos imperijos prijungtose žemėse gyveno daug žydų bendruomenių. Joms leista pasilikti, bet nustatyta sėslumo riba, faktiškai įvesta imperatorės Jekaterinos II 1792 m. 01 įsaku. Sėslumo riba galutinai teisiškai įforminta ir oficialiai pradėta naudoti 1835 m. caro Nikolajaus I. Sėslumo riba iš esmės sutapo su buvusia Abiejų Tautų Respublikos rytine siena – dar apėmė Juodosios jūros pakrantėse esančias pietvakarines gubernijas.[3]

Sėslumo ribos žemėlapis, rodantis žydų populiacijos tankumą procentais (apie 1905 m.)

Žydų galimybės apsigyventi rusiškose gubernijose buvo griežtai ribojamos. XIX a. antroje pusėje žydams buvo leidžiama apsigyventi Rusijos imperijos europinės dalies gubernijose – Besarabijos, Chersono, Černigovo, Gardino, Jekaterinoslavo, Kauno, Kijevo, Minsko, Mogiliavo, Padolės, Poltavos, Taurijos, Vilniaus, Vitebsko, Voluinės – miestuose ir miesteliuose (išskyrus Kijevą, Jaltą ir Sevastopolį), t. p. visose Lenkijos karalystės gubernijose – čia žydai galėjo gyventi ir kaimuose (draudžiama tik pasienio ruože ir kai kuriuose miestuose ir miesteliuose). Iki XIX a. septinto dešimtmečio žydams nebuvo leidžiama keltis iš Lenkijos karalystės į kitas Rusijos imperijos žemes ir atvirkščiai. Sėslumo ribos miestuose žydams dažnai buvo leidžiama gyventi tik tam tikrose gatvėse ir rajonuose (getas).[1]

Kaukaze, Vidurinėje Azijoje, Kuršo gubernijoje (šios teritorijos į sėslumo ribą neįėjo) galėjo gyventi tik tie žydai, kurie čia gyveno iki tų kraštų prijungimo prie Rusijos imperijos, ir jų palikuonys. XIX a., ypač antroje jo pusėje, kai kuriems žydams (I gildijos pirkliams, cechų amatininkams, t. p. turintiems aukštąjį išsilavinimą, atitarnavusiems rekrutais, visų jų palikuoniams) buvo leidžiama gyventi ir miestuose, esančiuose už sėslumo ribos.[1]

1897 m. Imperatorinėje Rusijoje gyveno apie 4,8 milijonai žydų, kas sudarė apie 12 % nuo visų sėslumo ribos gyventojų. Štetluose ir miestuose gyveno 82 % nuo visų žydų, kas sudarė apie 37% nu visų jų gyventojų.[7]

1881–1884 m. ir 1903–1906 m. per daugumą sėslumo ribų nuriedėjo pogromų banga. Su žydais buvo elgiamasi labai žiauriai – jie buvo mušami ir žudomi, jų namai apiplėšiami ir nuniokojami bei sudeginami. Persekiojimai ir kankinimai privertė virš dviejų milijonų Rusijos žydų palikti savo namus (pagrinde 1881 m. ir 1914 m.). Dauguma jų emigravo į Ameriką.[6]

Sėslumo ribos panaikinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Galiausiai sėslumo ribą panaikino Rusijos laikinoji vyriausybė po 1917 m. Vasario revoliucijos.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 Mokslo ir enciklopedijų leidimo centras, Sėslumo riba, Visuotinė lietuvių enciklopedija, www.vle.lt[1]
  2. 2,0 2,1 Rusijos žydai, Sėslumo riba (rus.). ЕВРЕИ РОССИИ (СССР). История, правовое положение (1772–1917), черта оседлости [2]
  3. 3,0 3,1 John Klier, Pale of Settlement, The Yivo Encyclopedia of Jews in Eastern Europe, yivoencyclopedia.org [3]
  4. Judith Friedlander. Lithuanian Jews. In: David Levinson (ed.) Encyclopedia of World Cultures, Volume VI., New York: G.K.Hall& Company, 1994. P.243. ISBN 0-8161-1808-6
  5. Encyclopædia Britannica Online: Counter Reformation
  6. 6,0 6,1 David Sorkin,The illustrated history of the Jewish people, ed. Nicholas de Lange, Aurum press 1997 ISBN 1854 105302
  7. Paul Mendes-Flohr & Jehuda Reinharz (ed), The Jew in the Modern World: A Documentary History, Oxford University Press USA, 1995. ISBN 978-0-19-507453-6