Chasidizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Hasidiniai judaistai

Chasidizmas (Chasidut חסידות „atsidavęs“, „pasišventęs“) – Haredi žydų judėjimas, atsiradęs Rytų Europoje XVIII a. dėl judaizmo religijoje vykusios monotonijos bei dvasinio džiaugsmo praradimo. Jo pagrindinis įkūrėjas – rabinas Israelis ben Eliezeris (Baalas Šem Tovas arba Beštas,[1] 16981760), siekęs judaizmo dvasinio atgaivinimo tarp žydų, įsigilinusių į Talmudo įstatymus bei pamokymus. Didžiausias chasidizmo priešininkas ir kritikas buvo Vilniaus Gaonas Elijahu Ben Solomonas, sukūręs net savo antichasidinį judėjimą, pavadintą Mitnagdim (oponentai).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Mejeris Šubas. Chasidizmas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]