Naminis arklys

Equus ferus caballus

Naminis arklys (Equus ferus caballus)

Karalystė:	Gyvūnai ( Animalia)
Tipas:	Chordiniai ( Chordata)
Potipis:	Stuburiniai ( Vertebrata)
Antklasis:	Amniotai ( Amniota)
Klasė:	Žinduoliai ( Mammalia)
Būrys:	Neporakanopiai ( Perissodactyla)
Šeima:	Arkliniai ( Equidae)
Gentis:	Arkliai ( Equus)
Rūšis:	Laukinis arklys ( Equus ferus)
Porūšis:	Naminis arklys ( Equus ferus caballus)

Naminis arklys, arklys arba žirgas (lot. Equus ferus caballus, angl. Domestic horse, vok. Hauspferd) – arklinių (Equidae) šeimos porūšis, kuris kilęs iš tarpanų ir Prževalskio arklių. Nors įvairios naminių arklių veislės labai skiriasi savo dydžiu, jos visos priklauso vienam porūšiui – Equus ferus caballus. Baltaodžių angliakalbėse valstybėse poniu įprastai vadinamas nedidelis naminis arklys, kurio ūgis per gogą ne didesnis kaip 146 cm. Naminiai arkliai yra bene vieninteliai gyvūnai, turintys atskirus pavadinimus priklausomai nuo plaukų spalvos (žr. arklio plaukas).

Taip pat išskiriami mustangai – pabėgusių nuo žmonių ir sulaukėjusių naminių arklių palikuonys. Mustangai kilę iš Ispanijos naminių arklių veislių, kuriuos XVI amžiuje konkistadorai įvežė į Šiaurės Amerikos žemyną, bet per daugelį gyvenimo metų laisvėje, tapo įvairių veislių mišiniu.

Išvaizda

Pagrindinis straipsnis – Arklių spalvos.

Naminių arklių kailio spalva gali būti labai įvairi. Jai apibūdinti kiekviena tauta turi savo specialius žodžius.

Lietuvoje populiariausi juodos ir rudos spalvos naminiai arkliai, vadinami juodžiais, bėriais ar sarčiais. Kitokiems arklių spalvos pavadinimams įtakos turi ne vien tik pagrindinė kailio spalva, tačiau ir karčių bei uodegos spalvos, įvairios dėmės.

Naminių arklių klausa bei uoslė išsivysčiusios labiau negu žmogaus. Tipiškas ilgas arklio snukis reikalingas ne tik dideliems dantims. Dauguma suaugusių arklių turi po 40–42 dantis. Nuo šiurkščios žolės arklių dantys pamažu dyla, keičia spalvą. Specialistai iš arklio dantų skaičiaus, jų nudilimo gali nustatyti jo amžių.

Kanopos

Naminiai arkliai vaikšto tarsi pirštų galais. Jie turi tik vieną pirštą, kiti sunykę. Ant kiekvienos kojos yra tvirta kaulinė kanopa. Ant kiekvieno pado yra tamprus raginis darinys, vadinamas varle. Arkliui bėgant, varlė tarsi amortizuoja. Prie arklio kanopų žmonės dažniausiai prikala geležines pasagas. Šiais laikais jau išrastos ir guminės bei plastikinės pasagos. Kai kelias kietas ar žemė grublėta, jos saugo kanopas.

Elgsena

Pagal prigimtį naminis arklys yra bandos gyvūnas, labai prisirišantis prie kitų savo grupės narių. Ši ištikimybė lengvai perkeliama jo šeimininkui – žmogui. Užsimezgus šiam ryšiui, arklys iš visų jėgų bandys paklusti net ir šiurkščioms komandoms. Dėl to arkliai buvo žiauriai išnaudojami, bet ir labai mylimi, tikriausiai labiau negu bet kuris kitas gyvūnas žmonijos istorijoje.

Nepaisant artimų ryšių su žmogumi, naminis arklys ir asilas išlaikė savo laukinių protėvių instinktus ir natūralios elgsenos bruožus. Jie gina savo teritoriją ir žindo kumeliukus lygiai taip pat kaip ir laukiniai arkliai bei asilai.

Istorijoje

Pirmieji patikimi duomenys apie arklių prijaukinimą yra iš Ukrainos, kur žmonės prieš 6000 metų augino arklių ir raguočių bandas žolėtose stepėse. Tuo metu senovės Egipte ir Arabijoje buvo prijaukintas Afrikos laukinis asilas. Iš pradžių arkliais ir asilais nebuvo jodinėjama, bet jie buvo kinkomi į dvikinkius vežimus ar kovos vežimus. Greitai kovos vežimai tapo karalių, kurie jais važiuodavo į mūšį, karališkus paradus ar medžioklę, statuso simboliu.

Pirmosios žinios apie arklių panaudojimą žmonijos karuose siekia III tūkstantmetį pr. m. e. Pagal istorinius šaltinius, apie 2300 m. pr. m. e. Mesopotamijoje, prijaukinti arkliai traukė kovos vežimus. Vėliau nešė raitelį – atsirado pirmoji kavalerija.

Iki mūsų eros pradžios arklius – kaip traukiančiąją ir nešančiąją jėgą – kariniams tikslams pradėjo naudoti ir kitos tautos, kurių gyvenamos vietos sutapo su laukinių arklių arealais. Pirmykščių arklių ūgis neviršijo metro. Teigiama, jog būtent jų panaudojimas karuose, per tūkstantmečius privertė kai kurių veislių arklius išaugti iki dabartinių gabaritų.

Iki Homero, VIII a. pr. m. e. graikų poeto laikų, jojimas arkliais ir asilais tapo įprastu keliavimo būdu, bet kovos vežimai tebebuvo naudojami kare. Klasikiniu civilizacijos laikotarpiu senovės graikai ir romėnai statė specialias arenas ir tiesė kelius arklių lenktynėms, suteikdavusioms daug išgyvenimų miniai, stebinčiai varžybas, kuriose dalyvaudavo raiteliai, važnyčiotojai ir arkliai.

Veislės

Pagrindiniai straipsniai – Arklių veislės ir Arklių veislių sąrašas.

Įvairias arklių veisles augintojai dažnai skirsto į tris grupes. Pirmieji yra „karštakraujai“, arba, „pilnakraujai“, – arabai ir grynakraujai arkliai. Šie arkliai turi tokią pat kraujo temperatūrą, kaip ir kitos veislės, taigi jie iš tikrųjų nėra „karšto kraujo“, bet taip vadinami, nes yra kilę iš arabų ir berberų veislių, iš karštų Šiaurės Afrikos ir Arabijos kraštų.

Antrieji yra „šaltakraujai“, kurie irgi nėra šalto kraujo, bet jie yra dideli, sunkieji darbiniai arkliai iš šalto šiaurinio klimato. Tretieji yra „šiltakraujai“, arba „maišyti“, kurie išvesti iš karštakraujų ir šaltakraujų. Iš šios grupės yra daugiausia dabartinių sportinių arklių, išskyrus lenktyninius arklius, kurie beveik visada yra grynakraujai. Visų grynakraujų kilmę galima atsekti iš trijų garsiųjų eržilų – turkų Barelio (apie 1689 m.), arabų Darlio (apie 1702 m.) ir arabų Godolfino (apie 1731 m.).

Kiekviena šalis turi savo arklių veisles – pradedant Indijos polo poniu ir baigiant Pietų Afrikos Basutų poniu bei Didžiosios Britanijos šairu. Kiekviena veislė prisitaikiusi gyventi savo gimtosiose vietose ir kiekviena yra savaip naudojama. Veislės apibūdinamos pagal jų konstituciją arba dydį ir kūno formą, taip pat pagal spalvą ir bet kokias baltas žymes, kurias jie gali turėti ant galvų ir kojų.

Naminiai arkliai būna labai įvairių dydžių – nuo mažiausio pasaulio arklio Falabela, kurio aukštis ties gogu tesiekia 76 cm, iki didžiausio iš visų veislių šairo. Šairo eržilas turi būti 168 cm ar aukštesnis ir turi sverti apie vieną toną. Šairai paprastai būna rudi arba bėri su baltomis kaktomis. Jų „plunksnuotos“ kojos yra su puskojinėmis arba kojinėmis. Yra labai daug posakių, siejančių arklių elgseną su kailio spalva. Arabai sako, kad visi arkliai, išskyrus bėrus, neneša sėkmės, nebent jie su baltomis žymėmis, arba kad baltas arklys yra puošniausias, bet jis kenčia nuo karščio. Plačiai paplitęs įsitikinimas, kad kaštono spalvos arkliai yra greiti, bet karšto temperamento.

Arklio ūgis matuojamas plaštakomis. Viena plaštaka, atitinkanti suaugusio žmogaus plaštakos plotį, yra lygi 10,16 cm. Jeigu arklio ūgis 15,2 plaštakos, tai jis yra 157 cm aukščio. Matuojant imamas atstumas nuo žemės iki arklio pečių viršaus, vadinamo gogu.

Arkliai yra nepakeičiami cirke, nes jie gali būti taip lengvai dresuojami. Jiems patinka atlikti sudėtingus ir neįprastus judesius.

Arkliai dažnai sustoja greta, galva prie uodegos, snukiais trindami vienas kitam nugaras ir karčius, taip užmegzdami santykius. Šių priežiūros ir apsivalymo laikotarpių dažnumas priklauso nuo metų laiko, jie paprastai tęsiasi apie tris minutes.

Lietuviškos naminių arklių veislės

Lietuvoje yra 4 lietuviškos naminių arklių veislės:

Taip pat skaityti

Literatūra

Lietuviški žirgai (sud. Stasys Svetlauskas, Valė Macijauskienė, Rūta Šveistienė ir kt.). – Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2008. – 216 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-23-180-6