Pereiti prie turinio

Prževalskio arklys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Equus ferus przewalskii
Prževalskio arklys (Equus ferus przewalskii)
Prževalskio arklys (Equus ferus przewalskii)
Apsaugos būklė

Grėsmingai nykstantys  (IUCN 3.1), [1]
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
( Animalia)
Tipas: Chordiniai
( Chordata)
Potipis: Stuburiniai
( Vertebrata)
Antklasis: Amniotai
( Amniota)
Klasė: Žinduoliai
( Mammalia)
Būrys: Neporakanopiai
( Perissodactyla)
Šeima: Arkliniai
( Equidae)
Gentis: Arkliai
( Equus)
Rūšis: Laukinis arklys
( Equus ferus)
Rūšis: Prževalskio arklys
( Equus ferus przewalskii)
Binomas
Equus ferus ferus
Boddaert, 1784

Prževalskio arklių (Equus ferus przewalskii)
reintrodukuotos populiacijos apytikris paplitimas
XXI a. pirmame dešimtmetyje parodytas žemėlapyje
(introdukuota jų populiacija Europoje šiame žemėlapyje neparodyta
Prževalskio arkliai
Prževalskio arkliai

Prževalskio arklys (Equus ferus przewalskii sin. Equus caballus przewalskii) – neporakanopinių (Perissodactyla) būrio, arklinių (Equidae) šeimos, laukinių arklių (Equus ferus) porūšis. Dalis zoologų mano, kad Prževalskio arklys yra visiškai atskira arklių (Equus) genties rūšis ir lotynų kalba užrašomas Equus przewalskii.

Mongolai, kurie su Prževalskio arkliais ryšį turi nuo seno, kadangi Mongolijoje Prževalskio arkliai yra savaiminė rūšis, juos vadina „Тахь“, lotynų rašmenimis būtų rašoma „tach“, o sulietuvinus tartusi kaip „tachis“.

Pavadinimo kilmė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nikolajui Prževalskiui grįžtant iš antros ekspedicijos į Vidurinę Aziją, Rusijos imperijosKinijos pasienio Zaisano poste iš pirklio A. K. Tichonovo (А.К.Тихонов) kaip dovaną gavo jam nežinomo gyvūno kaukolę ir kailį, kurį buvo nudobę vietiniai medžiotojai kirgizai. Vėliau Nikolajus Prževalskis kaukolę ir kailį nusiuntė į Sankt Peterburgo zoologijos muziejų, kur juos ištyrė Ivanas Semionovičius Poliakovas (Иван Семёнович Поляков). Jis pirmą kartą aprašydamas kaukolę ir kailį pastebėjo, kad tai priklauso iki šiol pasaulio zoologijoje nežinomai rūšiai. Taip I. S. Poliakovas pirmas aprašė laukinį arklį pavadindamas jį jo atradėjo keliautojo ir gamtininko Nikolajaus Prževalskio garbei. Naujai atrastai rūšiai buvo suteiktas pirmas pavadinimas – Equus przewalskii Polj., 1881, dabar žinomas kaip Prževalskio arklys Equus ferus przewalskii.

Iki Prževalskio arklių populiacijos sumažėjimo, jų savaiminis paplitimo arealas buvo Vidurinėje Azijoje ir Gobio dykumoje (Mongolija, Vidinė Mongolija).

Prževalskio arklių kaimenė Mongolijos Hustajaus nacionaliniame parke
Prževalskio arklių kaimenė
Prževalskio arklių kaimenė su kumeliuku
Prževalskio arklys

Po sėkmingos programos išsaugojus juos nuo išnykimo, Prževalskio arkliai reintrodukuojami į buvusį jų paplitimo arealą. Taip pat jie introdukuoti ir Vengrijos Hortobadžio nacionaliniame parke ir Ukrainos Askanija Novos biosferiniame rezervate. 1998 m. 28 individai buvo atvežti ir paleisti Ukrainos Černobilio zonoje. Iki 2004 m. jų populiacija zonoje padidėjo dvigubai. Vėliau iš Černobilio zonos jie ėmė plisti ir į Baltarusijos gretimas teritorijas, ir nuo 2007 metų čia jie jau gyvena sėsliai ir sėkmingai dauginasi. 2012 metais gretimose su Černobilio zona Baltarusijoje jau yra gimę 12 Prževalskio arklių palikuonių[2].

Gyvenamas biotopas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prževalskio arkliai (Equus ferus przewalskii) gyvena stepių ir pusdykumių regione, kur dabar ir reintrodukuojami. Taip pat Prževalskio arkliai yra introdukuoti ir miškastepių bei miškų zonose, kur sėkmingai prisitaiko prie aplinkos.

Laisvėje gyvenantys Prževalskio arkliai vasarą dažniausiai minta žoline augalija. Rudenį, žiema ar anksti pavasarį minta įvairių krūmokšnių, krūmų bei lapuočių ir spygliuočių medžių vaisiais, šakelėmis, lapais ir spygliukais (pvz. paprastųjų pušų). Prževalskio arkliai vidutiniškai per parą išgeria 2,4–8,3 litrus vandens. Žmonių laikomi Prževalskio arkliai ėda ir šieną.

Populiacijos dydis

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prževalskio arkliai gyvena laisvėje bei auginami aptvaruose ir zoologijos soduose. 2016 metais Prževalskio arklių pasaulinė populiacija sudarė apie 2000 individų[3], visi jie yra 12-os išlikusių ir sugautų Prževalskio arklių palikuonys. Jų populiacijai nelaisvėje išaugus, buvo pradėta reintrodukavimo programa. Šiuo metu didžiausia pasaulyje reintrodukuota jų populiacija gyvena Mongolijos Hustajaus nacionaliniame parke, maždaug 96 kilometrai nuo Mongolijos sostinės Ulan Batoro.

Prževalskio arklių eržilų vidutinis aukštis ties gogu 142 cm, patelės žemesnės – 137 cm. Kūno ilgis 210 cm, svoris apie ~200–300 kg. Uodega įskaitant šerius: 99–111 cm ilgio, uodegos ilgis be šerių: 38–60 cm, ausys 14–18 cm ilgio.

Prževalskio arkliai gana stambaus kūno sudėjimo, galva didelė, bet jų kojos trumpokos, uodega ilga.

Gyvenimo būdas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prževalskio arkliai gyvena nedidelėmis kaimenėmis, paprastai susidarančiomis iš vieno eržilo ir trijų kumelaičių bei jauniklių. Jauni eržilai iki penkerių metų poravimuisi neieško kumelaitės. Prževalskio arklių kumelaitės gimdo būdamos ketverių metų amžiaus, o anksčiausiai gali nuo dvejų metų amžiaus. Nėštumo laikotarpis užtrunka apie 11–12 mėnesių. Į metus gimdo vieną kumeliuką. Ką tik gimęs ~30 kg svorio kumeliukas jau po valandos savarankiškai gali atsistoti ant kojų, vaikščioti ir žinda motinos pieną. Kumelaitės gimdyti gali iki 20 metų amžiaus, o 24 metų amžiaus yra registruota seniausia gimdžiusi kumelaitė. Prževalskio arkliai lytinį aktą gali turėti ir būdami virš 30 metų amžiaus.

Artimiausia Prževalskio arkliams rūšis

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prževalskio arkliams genetiškai artimiausi buvo tarpanai, kurie dėl žmonių neigiamos veiklos išnyko.

Pavojai Prževalskio arklių populiacijai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nepaisant kad dalis Prževalskio arklių populiacijos buvo išgelbėta nuo tiesioginio išnykimo, tačiau ir dabar jie labai reti, o reintrodukuoti tik nedaugelyje vietovių ir laisvėje gyvenančios populiacijos dar negausios. Prževalskio arkliai gali kryžmintis su naminiais arkliais, ir tai kelia grėsmę kaip genetiškai grynakraujų Prževalskio arklių populiacijos išlikimui.

  1. „IUCN Red List - Equus ferus“. IUCN Red list. Nuoroda tikrinta 2012-03-19.
  2. gurkov2n.jimdo.com / НЕПАРНОКОПЫТНЫЕ (Perissodactyla) Archyvuota kopija 2016-12-05 iš Wayback Machine projekto.
  3. smithsonianmag.com / The Remarkable Comeback of Przewalski’s Horse, By Paige Williams; Photographs by Sean Gallagher, Smithsonian Magazine | December 2016