Lietuvos sunkieji arkliai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Lietuvos sunkieji arkliai
Lithuanian Heavy Draught.jpg
Autoriai
Darbui ir važiuoti arklių veisimo draugija,
Lietuvos vėliava Lietuva
Kilmė
Brabansonai, Peršeronai, Ardėnai
x
vietinės kilmės kumelės

Lietuvos sunkieji arkliainaminių arklių (Equus ferus caballus) darbinė veislė, pradėta kurti XIX a. pabaigoje. Lietuvos sunkiųjų veislės arkliai yra ištvermingi, turi gerai išvystytus raumenis, yra tvirtos konstitucijos, judrūs, gero charakterio, vislūs ir ilgaamžiai. Šių arklių aukštis ties gogu svyruoja nuo 155 iki 166 cm. Suaugę eržilai sveria 700 kg, kumelės – 645 kg. Lietuvos sunkiųjų arklių spalvos įvairuoja nuo šviesiai sartos iki juodos.

Veislės kūrimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Veislės kūrimu 1894 m. užsiėmė „Darbui ir važiuoti arklių veisimo draugija“, kuri padidino brabansonų, peršeronų, ardėnų ir kitų sunkiųjų veislių eržilų įvežimą. Su šiais eržilais buvo kryžminamos vietinės kumelės. 1923 m. karo sunaikintai veislinei medžiagai papildyti iš Nyderlandų buvo importuoti sunkiojo tipo arkliai. 1925 m. iš Švedijos atgabenti ardėnai. Gauti mišrūnai buvo žymiai gyvybingesni, geriau vystėsi ir, svarbiausia, labiau prisitaikę prie vietos sąlygų negu importuoti arkliai. Tokie mišrūnai pietvakarinėje Lietuvos dalyje nulėmė tolimesnį sunkaus tipo arklių formavimąsi. Pokario metais buvo sukurtas platus kergimo punktų tinklas. Kryptingas veislininkystės darbas, geras šėrimas ir laikymas sudarė palankias sąlygas formuotis veislei, kuri 1963 m. buvo patvirtinta savarankiška, turinčia 12 linijų. Lietuvos sunkieji arkliai kryžminami su 1963 m., 2000 m. ir 2001 m. iš Švedijos įvežtais ardėnų veislės eržilais.

Laimėjimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1957 m. Lietuvos važiuotojai su šios veislės arkliais dalyvavo sunkiųjų arklių varžybose ir pasiekė gerų rezultatų. Dėl vertingų veislinių savybių ir geros aklimatizacijos Lietuvos sunkieji arkliai buvo naudojami kaip kitų veislių gerintojai įvairiuose Rusijos Federacijos srityse, Ukrainoje, Baltarusijoje, Kazachijoje. Pirmoji Lietuvos sunkiųjų arklių kilmės knyga išleista 1948 m. (Valstybinė kilmės knyga, I tomas), o 1951 m. buvo išleistas antras tomas ir leista iki 1996 m. Už šį darbą buvo atsakinga Žemės ūkio ministerija. Nuo 2002 m. už Lietuvos sunkiųjų arklių išbandymus ir kilmės knygų vedimą buvo atsakinga Lietuvos arklių augintojų asociacija, nuo 2003 m. – Lietuvos Sunkiųjų arklių augintojų asociacija.

Sunkumai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiuo metu kritiškai sumažėjo eržilų linijų skaičius, prastėja veislinės ir darbinės savybės. Lietuvos sunkiųjų arklių rizikos stovis pagal efektyvios populiacijos skaičių (Ne) yra 157 tai reiškia, kad ši veislė balansuoja tarp pavojaus ir pažeidžiamumo kategorijų. Lietuvos sunkiųjų arklių panaudojimo sritys: veislei (populiacijos viduje, gerinant kitas veisles), šeimos ūkyje kaip universalus arklys, miško darbams, mėsai, pienui, nacionaliniuose parkuose, muziejuose ir t. t. Pagrindiniai Lietuvos sunkiųjų arklių veisliniai branduoliai yra pas privačius augintojus bei Nemuno valstybiniame žirgyne.

Taip pat skaityti[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]