Mykola Lysenka

Mykola Lysenka ukr. Микола Віталійович Лисенко
M. Lysenka (~1900 m.)
Gimė	1842 m. kovo 22 d. Hrynkai, Kremenčuko apskritis, Poltavos gubernija Rusijos imperija
Mirė	1912 m. lapkričio 6 d. (70 metų) Kijevas, Kijevo gubernija, Rusijos imperija
Palaidotas (-a)	Kijevo Baikovo kapinėse
Tėvai	Vitalijus Lysenka
Sutuoktinis (-ė)	Olga De-Connor, Olga Lipskaja
Vaikai	Jekaterina, Galina, Ostapas, Marjana, Tarasas
Veikla	kompozitorius, pianistas, choro dirigentas, etnomuzikologas
Alma mater	Kijevo universitetas (1864), Leipcigo konservatorija (1869)
Žinomas (-a) už	Ukrainiečių liaudies muzikos populiarinimą
Vikiteka	Mykola Lysenka

Mykola Lysenka (ukr. Микола Віталійович Лисенко; 1842 m. kovo 22 d. Hrynkuose, Kremenčuko apskrityje, Poltavos gubernijoje – 1912 m. lapkričio 6 d. Kijeve, Kijevo gubernijoje) – ukrainiečių kompozitorius, pianistas, choro dirigentas, etnomuzikologas, pedagogas. Rinko ir tyrė ukrainiečių ir kitų slavų tautų muzikinį folklorą, laikomas „ukrainiečių liaudies muzikos tėvu“.

Biografija

Kilmė

M. Lysenka kilęs iš senos kazokų Lysenkų giminės. Jo tėvas Vitalijus Romanovičius buvo Rusijos imperijos kariuomenės 13–ojo dragūnų pulko pulkininku. Motina Olga Jeremejevna buvo kilusi iš Poltavos dvarininkų Lucenkų giminės. Jo brolis – visuomenės veikėjas, revoliucionierius Andrejus Lysenka. Pradinį išsilavinimą Mykola įgijo namuose, kur jį mokė motina ir žinomas poetas Afanasijus Fetas. Motina išsilavinimą buvo įgijusi Sankt Peterburgo Smolnio kilmingųjų mergaičių institute. Ji puikiai grojo fortepijonu, kalbėjo beveik vien prancūziškai ir vertė tai daryti visus šeimos narius. Ji sūnų mokė prancūzų kalbos, rafinuotų manierų ir šokių, o tėvo pulko draugas A. Fetas – rusų kalbos. Berniukui būnant penkerių metų, buvo pastebėtas jo muzikinis talentas, todėl buvo pakviestas jam muzikos mokytojas. Nuo ankstyvos vaikystės Mykola mėgo Taraso Ševčenkos poeziją ir liaudies dainas, kurioms meilę įskiepijo seneliai Nikolajus ir Marija Buliubašai. Būdamas devynerių, parašė savo pirmąjį muzikos kūrinį - nuotaikingą „Polką“ fortepijonui, kurią tėvas išleido kaip dovaną sūnaus gimtadienio proga. Baigęs mokslus namuose, ruošdamasis gimnazijai, Mykola persikėlė į Kijevą, kur tris mėnesius mokėsi Veilio, vėliau – Gedueno internatinėse mokyklose.

M. Lysenka 1865 m.

Kompozitoriaus antkapinis paminklas

Ankstyvieji metai

1855 m. M. Lysenka įstojo mokytis į Charkovo 2–ąją gimnaziją, kurią 1859 m. pavasarį baigė sidabro medaliu. Būdamas gimnazistu, privačiai dar mokėsi muzikos (mokytojas N. D. Dmitrijevas), pamažu jaunuolis tapo žinomu pianistu Charkove. Jis buvo kviečiamas į vakarus ir balius, kuriuose grojo Bethoveno, Mocarto, Šopeno pjeses, šokių muziką, improvizavo mažarusių liaudies melodijų temomis. Mokydamasis Charkovo gimnazijoje, jis taip pat dalyvavo labdaros koncertuose, skirtuose neturtingiems mokiniams paremti. Baigęs gimnaziją, įstojo į Charkovo imperatoriškojo universiteto gamtos mokslų fakultetą. Tačiau po metų jo tėvams išsikrausčius į Kijevą, M. Lysenka persikėlė studijuoti į Kijevo šv. Vladimiro imperatoriškojo universiteto Fizikos ir matematikos fakulteto Gamtos mokslų katedrą. Studijų metais pradėjo rinkti ir perkurti liaudies dainas, kurti „Ukrainiečių kalbos žodyną“, versti viešai prieinamus vadovėlius. Kartu su Kijevo universiteto studentų choru atliko savo adaptuotas liaudies dainas, dalyvavo studentų pasirodymuose. 1863 m. pirmą kartą kartu su M. Starickiu pabandė parašyti operą – liaudies muzikinę dramą „Garkuša“ pagal Aleksejaus Storoženkos apysaką. 1864 m. sukūrė muzikinį akompanimentą V. Gogolio (rašytojo Nikolajaus tėvo) vodeviliui „Prasčiokas“. Dalyvavo Taraso Ševčenkos (1814–1861) atminimo renginyje.

M. Lysenka su M. Kropivnyckiu ir M. Sadovskiu tarp Kijevo choristų

1864 m. birželio 1 d. baigęs universitetą „gamtos mokslų kategorijoje“, M. Lysenka jau 1865 m. gegužę gavo gamtos mokslų kandidato laipsnį, apsigynęs disertaciją tema „Apie siūlinių dumblių lytinį dauginimąsi“.

Universitete tarp ukrainiečių studentų vyravo patriotizmo atmosfera, prisidėjusi prie M. Lysenkos, kaip visuomenės veikėjo, asmenybės formavimo. Kartu su draugais Michailu Drahomanovu, Michailu Starickiu, Piotru Kosaču priklausė Kijevo „Hromadai“ – pusiau legaliai, liberaliai kultūros ir švietimo organizacijai. Dirbo keliuose su etnografine veikla susijusiuose būreliuose, įkūrė ir dirigavo studentų chorui, rengė koncertus. Hromadiečiai savo lėšomis steigė sekmadienines mokyklas, bibliotekas ir jose dirbo.

Leipcigas, Kijevas, Peterburgas

Po Kijevo universiteto M. Lysenka nusprendė įgyti aukštąjį muzikinį išsilavinimą užsienyje, tačiau šeima tam neturėjo lėšų. 1865 m. jis įsidarbino Taraščios apskrityje taikos tarpininku, sprendžiant žemės santykius tarp dvarininkų ir valstiečių. 1867 m. birželį panaikinus M. Lysenkos etatą dėl mažėjančio sklypų skaičiaus Kijevo gubernijoje, grįžo į Kijevą. 1867 m. spalį įstojo į Leipcigo konservatoriją, laikytą viena geriausių Europoje. Jo fortepijono mokytojai buvo Carl Reinecke, Ignaz Moscheles ir Ernst Ferdinand Wenzel, kompozicijos - Ernst Richter, teorijos - Robert Papperitz. Būtent ten M. Lysenka suprato, kad svarbiau rinkti, plėtoti ir kurti ukrainietišką muziką, nei kopijuoti Vakarų klasikus. 1867 m. gruodį draugo Nikolajaus Belozerskio kvietimu M. Lysenka išvyko į Prahą, kur lydėjo garsų rusų dirigentą ir dainininką Dmitrijų Agrenevą, slavų dainų folkloro propaguotoją.

1868 m. liepą jis vedė aštuoniolikmetę Olgą Aleksandrovną De-Connor, kuri buvo jo tolima giminaitė ir dešimčia metų jaunesnė. Po vestuvių jaunoji pora išvyko į Leipcigą. M. Lysenka savo mylimai žmonai skyrė romansą „Kai nutyla...“ ir Oksanos ariją iš „Kalėdų nakties“. Tačiau po 12 santuokos metų Mykola ir Olga, oficialiai nepateikę pareiškimo dėl skyrybų išsiskyrė, nes negalėjo susilaukti vaikų. Kilnumas, žmogiškumas, taktiškumas ir gili abipusė pagarba buvusių sutuoktinių santykiuose buvo išsaugoti visam laikui.

1869 m. su dideliu pasisekimu (per dvejus metus) baigęs ketverių metų trukmės Leipcigo konservatorijos studijų kursą, M. Lysenka grįžo į Kijevą, kur su su trumpa pertrauka pragyveno daugiau nei keturiasdešimt metų. 1874–1876 m. tobulinosi specialiosios simfoninės instrumentuotės srityje Sankt Peterburgo konservatorijoje N. Rimskio-Korsakovo klasėje. Kijeve užsiėmė kūrybine, pedagogine ir visuomenine veikla. 1872–1873 m. sezone buvo išrinktas Rusijos imperatoriškosios muzikinės draugijos Kijevo skyriaus direktorato nariu, tačiau netrukus iš ten atsistatydino. 1873 m. vasarą M. Lysenka kartu su žemietijos statistiku, etnografu ir folkloristu Aleksandru Rusovu išvyko į užsienį rinkti slaviškų liaudies dainų ir šokių, aplankė Lvovą, Vieną, Kroatiją ir Serbiją. Grįžęs iš šios kelionės, jis tapo aktyviu Imperatoriškosios Rusijos geografijos draugijos Pietvakarių skyriaus nariu. Dalyvavo kuriant sekmadieninę valstiečių vaikų mokyklą, vėliau rengiant „Ukrainiečių kalbos žodyną“, apdorojant liaudies melodijas rinkiniui „Bogoglasnik“, vykdant Kijevo gyventojų surašymą.

1875 m. vasario 15 d. Sankt Peterburge, Rusijos pirklių asamblėjos klube įvyko koncertas „neturtingiems Imperatoriškosios medicinos-chirurgijos akademijos studentams“ paremti. Choras, vadovaujamas M. Lysenkos, sudainavo „Oj puščiu ja konečka“, „Ei, nesistebėkite, gerieji žmonės“, „Nekūriau, neviriau“. 1875 m. balandžio 3 d. įvyko antrasis slavų etnografinis koncertas, kuriame skambėjo M. Lysenkos aranžuotos rusų ir moravų liaudies dainos.

Per dvejus Sankt Peterburge praleistus metus (1874-1876) M. Lysenka ne tik dirbo prie operos „Kalėdų naktis“ tobulinimo, bet ir sukūrė keletą fortepijoninių miniatiūrų ir koncertinio pobūdžio pjesių, taip pat Pirmąją rapsodiją ukrainietiškomis temomis, dirbo prie trečiojo „Ukrainiečių liaudies dainų rinkinio“ leidimo ir baigė ruošti spaudai vaikiškų dainų ir žaidimų rinkinį „Молодощи“.

Vėlyvasis laikotarpis

1878 m. jis pradėjo eiti fortepijono mokytojo pareigas Kilmingųjų mergaičių institute. Tais pačiais metais jis sudarė neoficialią santuoką su pianiste ir savo mokine Olga Antonovna Lipskaja. Kompozitorius su ja susipažino per koncertus Černigove. Šioje santuokoje gimė penki vaikai: Jekaterina (1880-1948), Galina (1883-1964), Ostapas (1885-1968), Marjana (1887-1946) ir Tarasas (1900-1921). Olga Lipskaja mirė 1900 m., gimus sūnui Tarasui. M. Lysenkos ir O. Lipskajos poroje gimę nesantuokiniai vaikai, sutikus teisėtai žmonai O. De-Connor, pateikusiai visus tam reikalingus dokumentus, buvo užregistruoti jos vardu.

1890-aisiais, be dėstymo institute ir privačių pamokų, dirbo S. Blumenfeldo ir N. Tutkovskio muzikos mokyklose. 1901 m. pradžioje M. Lysenka surengė choro pasirodymą 183 išsiųstiems į kariuomenę Kijevo universiteto studentams. 1892–1902 m., parengęs chorines grupes (studentų, vyrų, moterų, mišrios sudėties), keturis kartus organizavo garsiąsias „chorines keliones“ (1893, 1897, 1899, 1902 m.) po Ukrainą – gastrolių koncertus, kuriuose skambėjo jo paties choriniai kūriniai pagal T. Ševčenkos tekstus ir ukrainiečių liaudies dainų aranžuotes.

1904 m. rudenį Kijeve pradėjo veikti M. Lysenkos įkurta Muzikos ir dramos mokykla (nuo 1913 m. pavadinta jo vardu). Šioje mokymo įstaigoje buvo suteikiamas aukštasis muzikinis išsilavinimas pagal konservatorijos programą. Mokyklai organizuoti M. Lysenka panaudojo lėšas, surinktas draugų per kompozitoriaus 35 metų jubiliejų 1903 m., skirtas išleisti jo kūriniams ir nupirkti šeimai vasarnamį. M. Lysenka mokykloje dėstė fortepijono klasėje. Tiek mokykla, tiek M. Lysenka kaip jos direktorius buvo nuolat stebimi policijos. 1907 m. vasarį jis buvo suimtas, bet kitą rytą paleistas.

M. Lysenko 1912 m.

Paskutiniai metai

1908 m., būdamas nariu komiteto, kuriam priklausė Michailas Hruševskis, Olena Pčilka, Dmitrijus Dorošenka, S. Efremovas, vadovavo „Kijevo ukrainiečių klubui“, buvo nuolatinis klubo seniūnų tarybos pirmininkas. Klubo atidarymo proga parašė kūrinį fortepijonui „Įkurtuvių vakarėliui“. Būtent šiam ukrainiečių klubui M. Lysenka parašė savo nedidelę operą „Noktiurnas“ pagal Liudmilos Starickajos-Černiachovskajos libretą. Jis vadovavo prie Klubo veikusiam T. Ševčenkos 50-ųjų mirties metinių minėjimo centriniam komitetui. Buvo 1906 m. įkurto „Jungtinio komiteto T. Ševčenkos paminklui Kijeve statyti“ narys, prisidėjęs prie paminklo pastatymo.

Dėl policijos užvestos baudžiamosios bylos prieš „Kijevo ukrainiečių klubą“ bei seniūnų tarybos narių, vadovaujamų muzikos mokytojo M. Lysenkos, „antivyriausybinę veiklą“, klubas buvo uždarytas. Nuolatinis sunkus darbas kenkė kompozitoriaus sveikatai. 1912 m. vasarą išvyko gydytis į Nauheimo kurortą. Tačiau gyvenimo aplinkybės nebuvo palankios sveikatai gerinti – tai didžiulis krūvis ugdymo įstaigoje, kūrybinės paieškos, nenutrūkstamas viešasis darbas, nemalonumai su policija. M. Lysenka netrukus, 1912 m. lapkričio 6 d., mirė ištiktas širdies smūgio.

Šv. mišios už M. Lysenką buvo laikomos Kijevo Vladimiro katedroje. Priešais iškilmingą laidotuvių procesiją žengė choras, kurį sudarė 1200 žmonių. Pagal senąjį kazokų paprotį jo karstas buvo uždengtas raudonu audeklu. Į laidotuves atvyko delegacijos iš Lvovo, Maskvos, Varšuvos, Jekaterinoslavo, Odesos, Poltavos, Charkovo, Lubnų ir kitų miestų. Iš Galicijos dalyvavo žinomi autoriai, muzikantai, etnografai. M. Lysenka buvo palaidotas Kijeve, Baikovo kapinėse.

Kūryba

Operos „Kalėdų naktis“ pirmasis pastatymas, 1873 m.

Studijuodamas Kijevo universitete, stengdamasis įgyti kuo daugiau muzikinių žinių, M Lysenka domėjosi, nagrinėjo Aleksandro Dargomyžskio, Michailo Glinkos, Aleksandro Serovo operas, susipažino su Richardo Vagnerio ir Roberto Šumano muzika. Nuo to laiko jis pradėjo rinkti ir sisteminti mažarusių liaudies dainas, pavyzdžiui, įrašė vestuvių ceremoniją (su tekstu ir muzika) Perejaslavskio rajone. Be to, jis buvo studentų chorų, su kuriais koncertavo viešai, organizatorius ir vadovas.

1868 m. spalį studijuodamas Leipcigo konservatorijoje M. Lysenka išleido „Ukrainiečių dainų balsui ir fortepijonui rinkinį“ – pirmąjį savo keturiasdešimties liaudies dainų aranžuočių rinkinį, kuris, be praktinės paskirties, turėjo išliekamąją mokslinę ir etnografinę. vertė. Tais pačiais 1868 m. jis parašė savo pirmąjį reikšmingą kūrinį - „Priesakas“ (Завет) pagal T. Ševčenkos žodžius, poeto mirties metinių proga. Šis kūrinys atidarė ciklą „Muzika Kobzariui“ (Музыка к Кобзарю), kuriame buvo daugiau nei aštuoniasdešimt įvairių žanrų vokalinės muzikos ir instrumentinių kūrinių, išleistų septyniomis serijomis, iš kurių paskutinė pasirodė 1901 m.

M. Lysenka sukosi Kijevo muzikinio ir nacionalinio kultūrinio gyvenimo centre. 1872-1873 m. buvo Rusijos muzikos draugijos direkcijos narys, dalyvavo jos koncertuose visoje Mažojoje Rusijoje. Jis vadovavo 50 dainininkų chorui, suburtam 1872 m. prie filharmonijos Muzikos ir dainavimo mylėtojų draugijos. Dirbo „Muzikos ir dainavimo mylėtojų būrelyje“, J. Spiglazovo „Muzikos mylėtojų būrelyje“. 1872 m. M. Lysenkos ir M. Starickio vadovaujamas būrelis gavo leidimą statyti ir viešai rodyti ukrainietiškas pjeses. Tais pačiais metais Lysenko parašė operetes „Černomorcai“ ir „Kalėdų naktis“ (vėliau virtusią į operą), kurios pateko į teatro repertuarą ir tapo nacionalinio operinio meno pagrindu. 1873 m. buvo paskelbtas pirmasis jo muzikologinis kūrinys apie ukrainiečių muzikinį folklorą - „Mažarusių dūmų ir dainų, atliekamų kobzariaus Ostapo Veresajaus, muzikinių ypatybių charakteristika“. Per tą patį laikotarpį jis parašė daug fortepijoninių kūrinių, taip pat simfoninę fantaziją ukrainiečių liaudies temomis „Kazokas Šumka“.

Sankt Peterburgo laikotarpiu M. Lysenka dalyvavo Rusijos geografijos draugijos koncertuose, vedė choro kursus. Kartu su Viktoru Paschalovu „Druskos miestelyje“ (Соляной городок) rengė chorinės muzikos koncertus, kurių programose buvo įtraukta ukrainiečių, rusų, lenkų, serbų dainų ir jo paties kūrinių. Palaikė draugiškus santykius su „Galingojo sambūrio“ grupės kompozitoriais. Sankt Peterburge M. Lysenka parašė pirmąją rapsodiją ukrainiečių temomis, pirmąjį ir antrąjį koncertinius polonezus, fortepijoninę sonatą. Ten jis pradėjo kurti operą „Marusia Boguslavka“ (nebaigė) ir parengė antrąjį operos „Kalėdų naktis“ leidimą. Sankt Peterburge išleistas jo mergaičių ir vaikiškų dainų bei šokių rinkinys „Jaunystės metai“ (Молодощи).

1880 m. jis pradėjo kurti savo reikšmingiausią kūrinį - operą „Tarasas Bulba“ pagal to paties pavadinimo Nikolajaus Gogolio istoriją su M. Starickio libretu, kurią baigė tik po dešimties metų. 1880-aisiais M. Lysenka parašė tokius kūrinius kaip „Paskenduolė“ (Утопленница) – lyrinę fantastinę operą pagal N. Gogolio apsakymą „Gegužės naktis“, M. Starickio libretą; kantatą pagal T. Ševčenkos eiles„Радуйся, ниво неполитая“; parengė trečiąjį „Kalėdų nakties“ leidimą (1883). 1889 m. M. Lysenka aranžavo vokalinius numerius operai „Natalka Poltavka“ pagal Ivano Kotliarevskio tekstus, 1894 m. parašė muziką fejerijai „Stebuklingas miegas“ pagal M. Starickio žodžius, o 1896 m. – operą „Sapfo“.

Paminklas Kijeve

Tarp autorinių M. Lysenkos nuopelnų būtina pažymėti ir naujo žanro – nacionalinės vaikų operos – sukūrimą. 1888–1893 m. parašė tris vaikų operas pagal liaudies pasakas su Dniprovos Čaikos (L. Vasilevskajos) libretu: „Ožka Dereza“, „Ponas Kotskis“, „Žiema ir pavasaris arba Sniego karalienė“. „Ožka Dereza“ tapo savotiška M. Lysenkos dovana savo paties vaikams.

1892–1902 m. jis keturis kartus organizavo gastroles po Ukrainą, vadinamąsias „chorines keliones“, kurių metu daugiausia buvo atliekami jo paties choriniai kūriniai pagal T. Ševčenkos tekstus ir ukrainiečių liaudies dainų aranžuotes. 1892 m. buvo išleistas M. Lysenkos menotyrinis tyrimas „Apie torbaną ir Vidorto dainų muziką“, o 1894 m. – „Liaudies muzikos instrumentai Ukrainoje“.

1905 m. M. Lysenka kartu su Aleksandru Košicu subūrė chorų draugiją „Bojan“, su kuria rengė ukrainiečių, slavų ir Vakarų Europos šalių muzikos chorinius koncertus. Koncertų dirigentais buvo jis pats ir A. Košicas. Tačiau dėl nepalankių politinių sąlygų ir materialinių išteklių stokos draugija iširo, gyvavusi kiek daugiau nei metus. XX a. pradžioje M. Lysenka parašė muziką dramos spektakliams „Paskutinė naktis“ (1903) ir „Etmonas Dorošenka“, 1905 m. parašė kūrinį „Ei, už mūsų gimtąjį kraštą“. 1908 m. pagal Vladimiro Samoilenkos žodžius parašė muziką chorui „Tylus vakaras“, 1912 m. sukūrė operą–minutką „Noktiurnas“, lyrinių romansų pagal Lesios Ukrainkos, Dniprovajos Čaikos, Aleksandro Olesio tekstus. Paskutiniais savo gyvenimo metais parašė daugybę sakralinės muzikos kūrinių, kurie tęsė XIX a. pabaigoje jo sukurtą „Cherubinų“ ciklą: „Пречистая Дева, мать русского края“ (1909), „Камо пойду от лица Твоего, Господи“ (1909), „Дева днесь Пресущественного раждает“, „Крестным древом“. 1910 m. pagal T. Ševčenkos tekstą buvo parašyta „Dovydo psalmė“.

Atminimas

1903 m. gruodžio mėn. Lvove autoritetingo Galicijos ir ukrainiečių kompozitoriaus, visuomenės veikėjo Anatolijaus Vachnianino pastangomis buvo įkurtas M. Lysenkos aukštasis muzikos institutas. Jau 1913 m. rugsėjo 14 d. Poltavoje įvyko M. Lysenkos atminimo pagerbimo šventė pirmųjų jo mirties metinių proga. Iki šios datos Poltavos bendruomenė buvo išleidusi kompozitoriaus biografiją – V. Budyneco „Šlovinga muzika. Mykola Vitaljovičius Lysenka“ (Poltavos ukrainiečių knygynas, 1913).

• Pavadintos gatvės Kijeve, Lvove ir daugelyje kitų Ukrainos miestų, gatvė Nižnij Novgorode (Rusija), Lvovo nacionalinė muzikos akademija, Charkovo valstybinis akademinis operos ir baleto teatras (nuo 1944 m.) bei Kijevo vidurinė specializuota internatinė mokykla.
• Jo vardas suteiktas Kijevo valstybinės filharmonijos styginių kvartetui (nuo 1962 m.). Tais pačiais metais surengtas M. Lysenkos vardo muzikos konkursas, kuris iki 1992 m. turėjo nacionalinio renginio statusą, o nuo 1992 m. tapo tarptautiniu.
• 1965 m. gruodžio 29 d. Kijeve, prie Ukrainos nacionalinės operos Teatro aikštėje buvo atidengtas paminklas (skulp. Aleksandras Kovaliovas, archit. vasilijus Gnezdilovas).
• Pastatytas paminklas kompozitoriaus gimtinėje Hrynkų kaime, Poltavos srityje.
• 1968 m. sukurtas televizijos filmas–spektaklis „Introdukcija“, skirtas M. Lysenkos gyvenimui ir kūrybai. Pagrindinį vaidmenį atliko aktorius Pavelas Morozenka.
• 1983 m. Znamenskos muzikos mokykla buvo pavadinta M. Lysenkos vardu.
• 1986 m. A. Dovženkos kino studijoje režisierius T. Levčukas sukūrė istorinį biografinį filmą „Ir atmintis atsilieps garsais...“, kuriame pristatytas M. Lysenkos gyvenimas. Kompozitoriaus vaidmenį filme sukūrė aktorius Fiodoras Strigunas.
• M. Lysenkos bute Kijeve, Saksaganskio g. 95, atidarytas memorialinis muziejus.
• 1992 m. „Ukrainos paštas“ išleido pašto ženklą ir markiruotą voką, skirtą M. Lysenkos 150-osioms gimimo metinėms.
• 2002 m. kovo 26 d., minint 160-ąsias kompozitoriaus gimimo metines, Ukrainos nacionalinis bankas išleido proginę monetą, kurios nominali vertė – 2 grivinos. Monetos averse, monetos lauko centre – natos iš kompozicijos „Malda už Ukrainą“ (1885), virš kurios patalpintas nedidelis Ukrainos herbas, viršuje – apskritas įrašas „UKRAINA“; reverse pavaizduotas M. Lysenkos portretas.
• Ukrainos muzikantai kasmet apdovanojami Mykolos Lysenkos premija.

• 
  Biustas Kijevo filharmonijoje
• 
  Atminimo lenta Rovne
• 
  Grivina su M. Lysenos portretu ir jo melodijos natomis
• 
  Pašto ženklas ant markiruoto voko kompozitoriaus 150–mečiui
• 
  Pašto ženklas kompozitoriaus 150–mečiui

Kūriniai

Operos

• „Garkuša“ (Michailo Starickio libretas, pagal Аleksejaus Storoženkos pjesę, 1864, nebaigta)
• „Andrašiada“ (M. Starickio ir Michailo Drahomanovo libretas, 1866–1867, muzika neišliko)
• „Kalėdų naktis“ (M. Starickio libretas, pagal Nikolajaus Gogolio pjesę, 1872, 2–ji redakcija — 1874, 3–ji redakcija — 1883)
• „Marusia Boguslavka“ (Ivano Nečujaus–Levickio libretas, 1874, nebaigta)
• „Paskenduolė“ (M. Starickio libretas pagal N. Gogolio apysaką „Gegužės naktis“, 1883)
• „Naujiems metams“ (Liudmilos Starickajos libretas, 1883—1884, nesurasta)
• „Natalka Poltavka“ (Ivano Kotliarevskio pjesė, M. Lysenkos vokalo numerių aranžuotė, 1889)
• „Tarasas Bulba“ (M. Starickio libretas pagal N. Gogolio apysaką, 1880–1890)
• „Sapfo“ (L. Starickajos libretas, 1896–1904)
• „Ragana“ (L. Janovskajos tekstas, 1901, nebaigta)
• „Vasaros naktį“ (Valerijos O′Konor–Vilinskajos libretas, nebaigta, 1910)
• „Eneida“ (Michailo Sadovskio libretas, pagal I. Kotliarevskį, 1910)
• „Noktiurnas“ (opera–minutka, L. Starickajos libretas, 1912)

Vaikų operos

• „Ožka Dereza“ (1888)
• „Ponas Kotskis“ (1891)
• „Žiema ir pavasaris arba Sniego karalienė“ (1892)

Operetės

• „Černomorcai“ (1872)

Kūriniai pagal Taraso Ševčenos žodžius

• Ciklas „Muzika Kobzariui“ (1868-1901), apimantis daugiau nei 80 skirtingų vokalinių žanrų – nuo ​​dainų iki detalių muzikinių ir draminių scenų. M. Lysenka pagal T. G. Ševčenkos „Kobzariaus“ žodžius sukūrė 56 romansus, 3 kantatas, melodijas chorams, vokaliniams ansambliams..

Muzikiniai folkloriniai darbai

• Збірник українських пісень для голосу в супроводі фортепіано: [у 7 вип.] / зібрав і в ноти завів М. Лисенко.: Вип. 1. — Київ, Липськ, 1868; Вип. 2. — Київ, Липськ, 1869; Вип. 3. — Київ, 1876; Вип. 4. — Київ, 1886; Вип. 5. — Київ, 1895; Вип. 6. — Київ, 1911
• Молодощі: збірник танків та веснянок (гри, співи весняні, дитячі, жіночі, мішані) / зібрав М. Лисенко. — Київ, 1875
• Збірник народних українських пісень: [у 12 вип.] / зібрав і для хору уложив М. Лисенко. 1885—1903 (12 десятков)

Muzikologijos darbai

• Характеристика музыкальных особенностей малорусских дум и песен, исполняемых кобзарем Остапом Вересаем // Кобзар Остап Вересай: Его музыка и исполняемые им народные песни (из І тома Записок Юго-Западного Отделения Императорского Географического Общества). — Киев: В университетской типографии, 1874. — II, 109, [31] с.: ноты
• Кобзарь Остап Вересай: Его музыка и исполняемые им народные песни (из І тома Записок Юго-Западного Отделения Императорского Географического Общества). — Киев: В университетской типографии, 1874. — II, 109, [31] с.: ноты
• Дума о Хмельницьком и Барабаше = Дума про Хмельницького та Барабаша, од кобзаря Павла Братиці, списав М. Лисенко // Киевская старина. — 1888. — Т. ХХII (июль). — С. 15—23, 6 с. нот
• О торбане и музыке песен Видорта // Киевская старина, 1892. — XXVI (март). — С. 381—387
• Народні музичні струменти на Вкраїні // Зоря. — 1894. — № 1. — С.17—19; № 4. — С. 87—89; № 5. — С. 112—114; № 6. — С. 135—137; № 7. — С. 161—162; № 8. — С. 185—187; № 10. — С. 231—233.

Literatūra

• Лысенко О. Н. Микола Лысенко: воспоминания сына. — М.: Молодая гвардия, 1960. — 256 с. — (Жизнь замечательных людей: серия биографий; Вып. 18 (308)). — 30 000 экз.

Nuorodos

• Free scores by Mykola Lysenko at the International Music Score Library Project (IMSLP)
• Spencer, Jennifer (2001). „Lysenko, Mykola Vytaliyovych“. Grove Music Online. Oxford: Oxford University Press. doi:10.1093/gmo/9781561592630.article.17272. ISBN 978-1-56159-263-0.
• Wytwycky, Wasyl (2010). „Lysenko, Mykola Vytaliyovych“. Internet Encyclopedia of Ukraine. Edmonton: Canadian Institute of Ukrainian Studies.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.