Kantata

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Kantata (it. cantata < cantare 'dainuoti') – didelis vokalinės instrumentinės muzikos kūrinys, paprastai atliekamas solistų, choro ir orkestro. Kantatą sudaro nuo kelių iki keliolikos smulkesnių dalių (arijų, ansamblių, chorų, orkestro epizodų). Kantata artima oratorijai, bet nuo jos skiriasi mažesne apimtimi ir vientiso, išplėtoto siužeto nebuvimu, kameriniu pobūdžiu. Kantatos skiriamos į pasaulietines (cantata da camera) ir bažnytines (cantata da chiesa), pagal nuotaiką skiriamos į lyrines, epines, dramatines, mitologines, iškilmingas.

Kantatos žanras išplėtotas XVII a. pr. Italijoje. Ji išsivystė iš madrigalo, kurį atlieka vienas solistas su instrumentiniu (dažniausiai liutnios) pritarimu. Vėliau kantata priartėjo prie operos. XVII a. pab. kantatos pradėtos kurti Vokietijoje, o XVIII a. pab. – Prancūzijoje. Pirmosios italų kantatos (Dž. Karisimio, A. Skarlačio, A. Stradelos) buvo pasaulietinės, o Vokietijoje paplito bažnytinių kantatų žanras, buvo įvestas choras.[1] Kantatos žanrą ypač išplėtojo J. S. Bachas, sukūręs ~300 kantatų. Kiti svarbesni XVIII a. kantatų kūrėjai buvo F. Tunderis, J. F. Krygeris, J. Kuhnau, D. Bukstehudė, A. Kampra, N. Bernijė, M. P. de Montekleras.

XIX a. kantatos nebuvo labai populiarios, nors proginių kantatų yra parašę daugelis žymių to meto kompozitorių (J. Haidnas, V. A. Mocartas, L. van Bethovenas, F. Šubertas, R. Šumanas, F. Listas). XX a. kantatas rašė A. Šionbergas, K. Orfas, B. Bartokas, I. Stravinskis, B. Britenas, L. Nono, S. Prokofjevas ir kt., kantatos elementai įtraukti į simfonijas, baletus.

A. Milvydas (XVIII a.) buvo pirmasis lietuvių kilmės kompozitorius, kūręs kantatas. Vilniuje gyvenęs kompozitorius S. Moniuška sukūrė kantatų lietuvių mitologijos temomis „Milda“ (1848 m.) ir „Nijolė“ (po 1848 m.) bei kantatų pobūdžio „4 Aušros Vartų litanijas“ (1843–1855 m.). Kiti žymesni lietuvių kantatų kūrėjai – M. K. Čiurlionis (De profundis), Č. Sasnauskas (Broliai), J. Naujalis, J. Gruodis, J. Karnavičius, S. Šimkus, J. Tallat Kelpša, E. Balsys, V. Laurušas, J. Tamulionis, A. Martinaitis, A. Šenderovas, J. Kačinskas, J. Juzeliūnas, V. Augustinas, F. Latėnas, B. Kutavičius, N. Valančiūtė, D. Kairaitytė, A. Klova ir kiti.[2][3]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Didžioji tarybinė enciklopedija, T. XI (Италия—Кваркуш). – Maskva: Советская энциклопедия, 1973 Interaktyvi nuoroda: Кантата.
  2. Aldona Juodelienė, Jonas Klimas. kantata. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006
  3. Kantata. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006