Mahometas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Mohametas)
Jump to navigation Jump to search
Straipsnių serija

Islamas
IslamasAllah1.png

Alachas · Dievo vienovė
Mahometas · Kiti pranašai

Islamo vikisritis
Infolentelė: žiūrėti  aptarti  redaguoti

Mahometas (arab. محمد muḥammad apie 570 m. balandžio 20 d. Mekoje – 632 m. birželio 8 d. Medinoje) – islamo pradininkas, pranašas, per kurį Alachas perdavė Koraną. Taip pat diplomatas, prekiautojas, filosofas, oratorius, įstatymų leidėjas, reformatorius ir karinis lyderis. Maiklo H. Harto sudarytame įtakingiausių pasaulio istorijos asmenybių sąraše Mahometas užėmė pirmąją vietą.

Istoriniai šaltiniai apie Mahometo gyvenimą[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

To paties laikotarpio nepriklausomų šaltinių apie Mahometo gyvenimą ir veiklą nėra. Koranas buvo surinktas ir surašytas apie 20 metų po Mahometo mirties. Istorijos tyrimų požiūriu, beveik viskas, ką žinome apie Mahometo gyvenimą, yra susiję su šališkais šaltiniais, kurie jį arba liaupsina arba pateikia neigiamoje šviesoje. Šiame straipsnyje remiamasi daugiausia islamiškąja tradicija, kad būtų pavaizduotas Mahometo, kaip arabų pranašo, supratimas islamo istorijoje bei pateiktas šiuo metu vyraujantis tradicinis islamo požiūris į Mahometą.

Svarbiausiu šaltiniu apie Mahometo kaip pranašo veiklą musulmonai bei orientalistai laiko Koraną.

Mahometo gyvenimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mahometas sprendžia nesutarimą dėl Juodojo akmens vietos al-Kaaboje. Miniatiūra iš Rašido ad Dino „Metraščių rinkinio“.

Mahometas gimė apie 570 m. Mekoje. Tėvas 'Abd Allah mirė prieš jam gimstant, motina mirė, kai jis buvo šešerių metų ir jį globojęs senelis, kai jam buvo aštuoneri. Mahometą užaugino jo dėdė Abu Talib, kurio šeima priklausė miesto kilmingiesiems, nors ir su sumažėjusia įtaka. Užaugęs Mahometas įsitraukė į prekybą, keliavo, du kartus buvo nuvykęs į Siriją. Būdamas apie 25 metų, vedė turtingą našlę Khadiją, kuriai buvo apie 40 metų ir kuriai Mahometas dirbo kaip patikimas agentas. Tiek Khadija, tiek jo dėdė Abu Talib buvo ištikimi jo rėmėjai.

Apie šio periodo Mahometo požiūrį į religijas ir tuo metu egzistavusias judaizmo bei krikščionybės išpažinėjų bendruomenes nėra žinoma.

Apie 610 m. Mahometas pasitraukė į vienumą į Hiros uolą dykumoje už kelių kilometrų nuo Mekos, kur jam prisisapnavo sapnas (pagal kitą teigimą – patyrė viziją). Jis pamatė antgamtinę būtybę, kuri liepė jam deklamuoti duotą tekstą bei pavadino jį Dievo Pasiuntiniu (rasul Allah). Šis tekstas dabar sudaro pirmus penkis posmelius iš Korano 96 skyriaus. Išsigandęs Mahometas grįžo į namus, kur žmona jį įkalbėjo (pagal kitus šaltinius – nusprendė pats) apsilankyti pas jos pusbrolį Waraqa bin Nawfal, pastarasis patvirtino, kad vizija tikrai buvo Dievo siųstas angelas.

Kelerius metus šis įvykis tebuvo artimų žmonių pokalbių tema, o apie 612 m. vizijos neva vėl prasidėjo. Jis girdėjo neaiškius garsus, kurie ilgainiui įgaudavo prasmę. Pagal Koraną, jam buvo prisakyta neskubinti įvykių bei neskubėti atskleisti savo žinių.

Praėjus trejiems metams po pirmosios vizijos, Mahometas pradėjo viešai pamokslauti, teigdamas, kad „Dievas yra vienas“, kad žmogaus tikėjimas (dīn) yra visiškas paklusimas ir atsidavimas (islām) Jam, kad jis pats yra Dievo pranašas, kaip ir Adomas, Nojus, Abraomas, Mozė, Jėzus ir kt. Korane pabrėžiama būtinybė neprieštarauti pranašams ir kaip sunkiai nubausti iki Mahometo buvusiais pranašais netikėję žmonės.

Mahometo idėjos pradžioje Mekos bendruomenėse buvo priimtos priešiškai, jis turėjo nedaug pasekėjų, kurie buvo persekiojami. 619 m. mirus Khadijai bei Abu Talibui, Mahometo giminėje neliko jį palaikančių žmonių. 622 m. po įvairių bandymų įgyti daugiau šalininkų, Mahometas išvyko į Mediną. Ši kelionė (vadinama didžiuoju pabėgimu-Hijra, arab. „migracija“) žymi musulmonų kalendoriaus pradžią. Medinoje Mahometui pavyko suvienyti konfliktuojančias gentis, ir po aštuonerių metų kovos su Mekos bendruomenėmis, jo pasekėjai, kurių dabar buvo apie dešimt tūkstančių, Meką įveikė. 632 m., po savo „atsisveikinimo piligrimystės“ grįžęs į Mediną, Mahometas susirgo ir mirė. Iki šio laiko dauguma Arabijos gyventojų buvo atsivertę į islamą.

Mahometo gyvenimo įvykių seka[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šioje laiko juostoje surašyti pagrindiniai pranašo Mahometo gyvenimo įvykiai. Visos datos apytikslės.

Data Įvykis Aprašymas
570 m. Mahometo gimimas Mahometas ibn Abdula gimė "dramblio metais". Jo tėvas, Abdula ibn Abdul-Mutalibas mirė prieš jam gimstant, o jo motina Amina bint Vahb greitai jį atidavė žindyvei vardu Halima.
575 m. Grąžintas motinai Būdama įsitikinusi, kad jaunasis Mahometas apsėstas demono, Halima grąžino jį motinai. [1]
577 m. Motinos mirtis Po motinos mirties Mahometą pasiėmė senelis, Abd al-Mutalibas, o po jo mirties - jo dėdė iš tėvo pusės, Abu Talibas.
595 m. Vedybos su Kadidža Mahometas veda savo turtingą, du kartus išsiskyrusią tolimą pusseserę Kadidžą, kuri vėliau tampa jo pirmąja pasekėja. Iš ankstesnių santuokų ji jau turi du sūnus ir dukterį, o nauja jos sąjunga su "nereikšmingu" Mahometu yra tokia kontroversiška, kad vos neišprovokuoja kruvino konflikto.[2]
610 m. Pirmasis "apreiškimas" Mahometas patiria tai, ką palaiko pirmuoju kitapusinio pasaulio aplankymu, kurį vėliau įvardija kaip angelą Džibrielių ir apreiškimą nuo Alaho. Pirmiausia jis galvoja, kad gali būti apsėstas demono ir bando įvykdyti savižudybę, bet tik tam, kad būtų sustabdytas angelo.[3]
613 m. Islamas skelbiamas viešai Pirmą kartą viešai skelbti islamą Mahometas pradėjo Mekoje. Jo pamokslai buvo sutikti skeptiškai, o jis pats buvo apkaltintas "senolių pasakojimų" plagijavimu.[4] Vienas iš jo aršiausių kritikų yra jo paties dėdė, Abu Lahabas, kuris Korane yra tiesiogiai keikiamas.[5] Mekos gyventojai prašo stebuklų, bet Mahometas jų nepadaro.
615 m. Trintis su Kuraišu Mahometo "gėdingos" atakos [6] prieš gimtąjį pagonių tikėjimą sukelia trintį tarp jo sekėjų ir Kuraišo. Mahometas leidžia musulmonams palikti Arabiją ir keliauti į Abisiniją, o pats tuo tarpu lieka ir pamokslauja toliau.
619 m. Kadidžos mirtis Jo turtingos ir vienintelės žmonos Kadidžos mirtį netrukus seka jo dėdės ir gynėjo Abu Talibo mirtis. Neilgai trukus jis paprašo Abu Bakro jo šešiametės dukros rankos.
619 m. Šėtoniškos eilės Mahometas gauna apreiškimą, kuriuo pripažįsta pagonių Mekos gyventojų deives Alat, Manat ir al-Uzza. Tai išgirdę Mekos gyventojai džiūgauja. Vėliau, nurodydamas į tariamą angelo Gabrieliaus vizitą, Mahometas išsižada savo žodžių ir tvirtina, kad tie žodžiai buvo iš velnio.
620 m. Burakas ir nakties kelionė Mahometas tvirtino, kad jis buvo nuneštas į Jeruzalę, o po to - į Rojų ant mitologinio skraidančio žirgo, vardu Burakas,[7] ir susitiko kitus pranašus. Šeštame danguje jis sutinka Mozę, kuris verkia, nes danguje bus daugiau musulmonų, nei žydų.[8]
622 m. Hidžra Didėjant priešiškumui tarp pagonių ir Mekos musulmonų, Mahometas ir jo sekėjai pabėga į Mediną, taip pažymėdami Hidžros eros islamo mėnulio kalendoriuje pradžią ir tuo pačiu grįsdami kelią Mahometo metamorfozei iš pamokslininko į politinį ir karinį lyderį.
622 m. Santuokos panaudojimas su Aiša Mahometas panaudoja santuoką (lytiškai santykiauja) su Aiša, savo devynių metų nuotaka. Pradžioje, kai Mahometas prašė Aišos rankos, Abu Bakras prieštaravo.[9]
624 m. Nahlos antpuolis Mahometas įsako 7-ą Karavano antpuolį prieš Mekos pagonis - antpuolį, kuris žymės smurto islamo vardu pradžią. Jis buvo įvykdytas vieno iš keturių šventųjų mėnesių, kurių metų kovos buvo uždraustos, metu. Mekos karavano vadas buvo nužudytas, du kiti - paimti belaisviais.
624 m. Badro mūšis Po karavanų antpuolių Mekos gyventojai nusprendžia atkeršyti. Nors ir stipriai viršijami skaičiumi, musulmonai sumuša Mekos pagonis, nužudydami mažiausiai septyniasdešimt, o dar septyniasdešimt paimdami belaisviais išpirkai.[10] Tarp karo belaisvių yra Al Nadiras, pasakotojas ir poetas, kuris išjuokė Mahometą. Mahometo įsakymu Ali nukerta Al Nadirui galvą.[11] Mahometas taip pat įsako įmesti kitus dvidešimt keturis belaisvius į Badro šulinį.[12]
624 m. Žydų Kainukos genties išvarymas Sulaužydamas ankstesnę sutartį, Mahometas ir musulmonai apgula žydų Kainukos gentį. Iš pradžių Mahometas ketina išžudyti visus vyrus,[13] tačiau išklausęs aistringų Abdula bin Ubei maldavimų jis konfiskuoja jų turtą ir išveja juos iš Medinos.
625 m. Uhudo mūšis Antras mūšis tarp Mekos gyventojų, vedamų Abu Sufijano ir musulmonų. Kadangi musulmonų tikslas prisiplėšti buvo didesnis, nei pergalės troškimas,[14] šį kartą Mekos pagonys sumušė Medinos musulmonus, o pats Mahometas buvo sužeistas Kalid ibin al-Valid atakos metu.
625 m. Žydų Nadiro genties apgultis ir išvarymas Musulmonai apgulė žydų Nadiro gentį, kuri pasidavė po dviejų savaičių. Mahometas konfiskavo jų ginklus ir išvarė juos iš Medinos.
627 m. Tranšėjos mūšis Tranšėjos mūšis net nebuvo tikras mūšis, bet dvi savaites trukusi apgultis. Išgirdęs apie besiartinančias dideles Mekos pajėgas, Mahometo bendražygis, Salmanas iš Persijos, patarė jam aplink šiaurinę Medinos dalį iškasti tranšėjas, kad Mekos pajėgos negalėtų patekti į musulmonų teritoriją. Mekos pajėgos, nepasiruošusios apgulčiai, pasitraukė po dviejų savaičių.
627 m. Žydų Kuraišų genties genocidas Po Tranšėjos mūšio Mahometas apkaltino žydų Banu Kuraišo gentį jį išdavus. Moterys ir jauni, lytinės brandos nesulaukę vaikai, buvo paimti į nelaisvę, kad būtų parduoti vergų turguose žirgams ir ginklams pirkti,[15] o visi lytinės brandos sulaukę vyrai Mahometo paliepimu buvo nukirsdinti.[16]
628 m. Hudabijos sutartis Mahometas ir jo vyrai bando atlikti piligrimystę į Meką. Mekos gyventojai išveda savo pajėgas už miesto sienų ir ten sutinka Mahometą. Mahometas ir Mekos gyventojai sudaro Hudabijos sutartį - dešimties metų paliaubas.
628 m. Haibaro užėmimas Mahometas ir musulmonai apgula Haibaro oazę. Besipriešinantys nužudomi, o moterys ir vaikai laikomi karo grobiu. Žydų vadas Kinana yra kankinamas ir nužudomas, o jo jauną žmoną Safiją Mahometas pasiima sau.
628 m. Apnuodijimas Haibare Tuoj pat po Haibaro užėmimo Mahometui ir jo vyrams žydų moteris Zainab bint al-Harit patiekia apnuodyto ėriuko mėsą ir jie apserga. Mahometas ją išklausinėjo[17] ir nubaudė mirtimi.[18]
630 m. Mekos užėmimas Musulmonai užima Meką. Mahometas įjoja į Kaabą raitas ant kupranugario ir pradeda rečituoti Korano eilutes, tuo tarpu jo vyrai Kaabos viduje šalina ir griauna viską, ką laiko stabų garbinimu. Tai yra pirma ne musulmonų šventoji vieta, priverstinai paverčiama mečete.
630 m. Mahometas valdo Arabiją Musulmonai nugali Hunain mūšyje prieš beduinų Havazin gentį ir užimą Taifą. Tai padarydami jie paima didelį karo grobį, kurį sudaro 6000 moterų ir vaikų bei 24000 kupranugarių. Nuo šiol Mahometas valdo Arabiją.
631 m. Visi arabai atsiverčia į islamą Mahometas išsiunčia (dabar jau atsivertusį) Kalidą ibin al-Validą ir kitus karius į likusias nemusulmoniškas Arabijos gentis, priverstinai jas atversdamas į islamą.[19]
631 m. Tabuko reidas Tabuko ekspedicija buvo pirmas musulmonų agresijos aktas prieš krikščionis. Du trečdaliai krikščioniško pasaulio bus nukariauti prieš gerokai pirmuosius gerokai pavėluotus ir silpnus kryžiaus žygius. Mahometui atvykus į Tabuką, Bizantijos būriai jau buvo pasitraukę. Vietiniai krikščionių lyderiai yra priversti mokėti džizją ir pasiduoti islamo valdymui.
632 m. Atsisveikinimo piligrimystė Užbaigęs piligriminę kelionę Mahometas pasako savo įžymųjį pamokslą, kuris žymi užkariavo žygių prieš krikščionis ir zoroastriečius pradžią.
632 m. Mahometo mirtis Paskutines savo dienas Mahometas leidžia kartu su Aiša jos name, kur jis ir toliau dalina nurodymus ir keikia krikščionis bei žydus.[20][21] Atsirėmęs į jos krūtinę,[22] jis miršta liepos 8-ą dieną. Ali (Mahometo žentas ir pusbrolis) praneša, kad po mirties Mahometo penis buvo erekcijos būsenos.[23]

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Guillaume, Alfred, The Life of Muhammad: A Translation of Ibn Ishaq's Sirat Rasul Allah. Oxford University Press, 1955. ISBN 0-1963-6033-1; p. 72.
  2. LIFE OF MAHOMET. Volume II. Chapter 2,WIlliam Muir, [Smith, Elder, & Co., London, 1861], pg. 15-17 23-24
  3. "...Bet po kelių dienų Varaka mirė ir Dieviškasis Įkvėpimas taip pat kurį laiką aprimo, o pranašas (Mahometas) tapo toks liūdnas, kad, mes girdėjome, jog jis ketino kelis kartus mestis nuo aukštų uolų viršūnių, tačiau kiekvieną kartą, kai jis pakildavo į uolos viršūnę, kad nuo jos nušoktų, prieš jį pasirodydavo Gabrielius ir sakydavo: "O, Mahometai! Tu tikrai esi Alaho Apaštalas tiesoje" ir jo širdis nurimdavo, jis nusiramindavo ir grįždavo namo. Ir kai tik įkvėpimo šaltinis ilgesniam laikui liaudavosi, jis elgdavosi taip pat, bet kai tik pasiekdavo viršūnę, vėl pasirodydavo Gabrielius ir sakydavo tą patį, kaip ir anksčiau." - http://quranx.com/Hadith/Bukhari/USC-MSA/Volume-9/Book-87/Hadith-111/
  4. "Tokie dalykai mums buvo žadėti mums ir mūsų tėvams iš anksčiau! Tai ne kas kita, kaip senolių padavimai!" - http://quranx.com/23.83?Context=3
  5. "...Abu Lahabo galia pražus, pražus ir jis pats. Jo turtai ir nauda jo neišgelbės. Jis bus panardintas į liepsnojančią ugnį, o jo žmonai, nešiojančiai malkas, bus uždėtas palmės plaušų apynasris...." - http://quranx.com/111.1-5?Context=3
  6. Francis Edwards Peters, Muhammad and the Origins of Islam, SUNY Press, p.169
  7. "...Tada man buvo duotas baltas gyvūnas, kuris buvo mažesnis už mulą ir didesnis už asilą." (Išgirdęs tai Al-Džarudas paklausė, "Ar tai buvo Burakas, o Abu Hamza?" Aš, (t. y. Anas) atsakiau teigiamai). Pranašas sakė: "Gyvūno žingsnis (buvo toks platus, kad) siekė tolimiausią jo matomą tašką. Jis nešė mane, o kartu vyko ir Gabrielius, kol mes pasiekėme artimiausią dangų...." - http://quranx.com/Hadith/Bukhari/USC-MSA/Volume-5/Book-58/Hadith-227/
  8. "...Kai aš jį palikau, jis (t. y. Mozė) verkė. Kažkas jo paklausė - 'Ko tu verki?' Mozė atsakė - 'Aš verkiu, nes po manęs buvo nusiųstas (kaip pranašas) jaunas vyras, kurio sekėjai įžengs į Rojų skaitlingesni, nei mano sekėjai.'..." - http://quranx.com/Hadith/Bukhari/USC-MSA/Volume-5/Book-58/Hadith-227/
  9. "....Pranašas paprašė Abu Bakro Aišos rankos vedyboms. Abu Bakras atsakė - "Bet aš esu tavo brolis."...." - http://quranx.com/Hadith/Bukhari/USC-MSA/Volume-7/Book-62/Hadith-18/
  10. "....Badro (mūšio) dieną Pranašas ir jo bendražygiai padarė pagonims 140 vyrų nuostolį, iš kurių septyniasdešimt buvo paimti į nelaisvę, o septyniasdešimt - nužudyti....." - http://quranx.com/Hadith/Bukhari/USC-MSA/Volume-4/Book-52/Hadith-276/
  11. Jake Neuman - God of Moral Perfection; A Stark Message from God for All Mankind - (2008) Blackwell, p. 211
  12. "....jis [Mahometas] įsakė daugiau nei dvidešimt asmenų, o kitame hadise jų suskaičiuojama dvidešimt keturi, netikinčiųjų iš Kuraišo įmesti į Badro šulinį....." - http://quranx.com/Hadith/Muslim/USC-MSA/Book-40/Hadith-6870/
  13. Tabari, vol. VII, 86.
  14. "Alahas tikrai išpildė jums savo pažadą, kai jūs, su Jo leidimu beveik buvote sutriuškinę savo priešą, - kol jūs nesudrebėjote ir nesusiginčijote dėl tvarkos, ir nepaklusote jai, kai buvote pastatyti prieš (grobį), kurio geidėte. Tarp jūsų yra tų, kurie seka šiuo pasauliu ir tų, kurie geidžia Būsimojo. Tada Jis nukreipė jus nuo priešų, kad jus išbandytų, bet Jis jums atleidžia: nes Alahas pilnas malonės tiems, kurie tiki." - http://quranx.com/3.152?Context=3
  15. Haykal, Muhammad Husayn (Author). Al-Faruqi, Ismail Raji (Translator). (2002). The Life of Muhammad. (p. 338). Selangor, Malaysia: Islamic Book Trust.
  16. Tafsir Ibn Kathir - The Campaign against Banu Qurayzah
  17. "Alaho apaštalas pasiuntė paklausti Zainab - "Kas tave sukurstė padaryti, ką padarei?" Ji atsakė - "Tu padarei mano žmonėms tai, ką padarei. Tu nužudei mano tėvą, mano dėdę ir mano vyrą, todėl aš tariau sau - "Jei tu esi pranašas, tu būsi perspėtas; o kiti sakė - "Jei tu tik karalius, mes tavęs atsikratysime."." - Ibn Sa'd p. 252
  18. "...Alaho apaštalas (tebūnie jam taika ir Dievo palaima) tada davė dėl jos [žydės] nurodymus ir ji buvo nužudyta..." - http://quranx.com/Hadith/AbuDawud/USC-MSA/Book-39/Hadith-4496/ ir http://quranx.com/Hadith/AbuDawud/USC-MSA/Book-39/Hadith-4498/
  19. Ibn Ishaq, 645-646
  20. "....Tada jis [Mahometas] įsakė padaryti tris dalykus. Jis liepė - "Išvarykite pagonis iš Arabijos pusiasalio; gerbkite ir duokite dovanų kitų šalių pasiuntiniams, kaip ir mane matėte elgiantis." (Papasakojo bin Jubairas, perpasakotojas sakė, kad Ibn Abas nieko nesakė apie trečiąjį paliepimą, arba sakė "Aš jį pamiršau.")" - http://quranx.com/Hadith/Bukhari/USC-MSA/Volume-5/Book-59/Hadith-716/
  21. "Papasakojo Aiša ir Ibn Abas: savo mirties patale Alaho Apaštalas užsidėdavo ant veido paklodę, o kai jam pasidarydavo karšta, jis ją nusiimdavo. Būdamos tokios būklės (užsidengdamas ir nusidengdamas paklodę) jis sakė: "Teprakeikia Alahas krikščionis ir žydus, nes jie stato šventyklas ant savo pranašų kapų." (Tuo) jis norėjo perspėti (musulmonus) ką anie (t. y. krikščionys ir žydai) darydavo." - http://quranx.com/Hadith/Bukhari/USC-MSA/Volume-4/Book-56/Hadith-660/
  22. "...'Aiša pridūrė: Jis mirė mano eilės metu mano namuose. Alahas pasiėmė jį pas Save, kai jo galva buvo tarp mano krūtinės ir kaklo, o jo seilės buvo sumaišytos su mano seilėmis...." - http://quranx.com/Hadith/Bukhari/USC-MSA/Volume-7/Book-62/Hadith-144/
  23. "....Abulfeda pamini, kad Ali, kuris plovė jo kūną po mirties, sušuko - "O pranaše, tavo penis yra nukreiptas į dangų!" (in Vit. Mohammed. p. 140)....." - Edward Gibbon, [[[:Šablonas:Reference archive]] "The Decline and Fall of the Roman Empire"], Vol. 9 Footnote 175