Aiša bint Abu Bakr

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Aiša bint Abu Bakr
Aisha.png
Aišos vardo kaligrafija
Gimė 613 ar 614 m.
Meka
Mirė 678 m. (apie 64 metų)
Medina
Tautybė arabė
Tėvas Abu Bakras
Motina Um Ruman
Sutuoktinis (-ė) Mahometas
Vaikai nesusilaukė
Religija islamas
Veikla religinė, politinė kalifato veikėja

Aiša bint Abu Bakr (arab. عائشة بنت أَبي بكر = ʿĀʾishah bint Abī Bakr, 613 ar 614678 m.) – VII a. arabų kalifato religinė ir politinė veikėja, Mahometo trečioji žmona.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aiša bint Abu Bakr buvo artimo Mahometo bendražygio Abu Bakro duktė. Ji gimė 613 ar 614 m. Mekoje. Jos kiti vardai buvo Sidika ir Homaira. Mirus pirmajai žmonai Chadidžai bint Chuvailid Mahometas ieškojo kitų žmonų ir, pasak istorijos, jis susapnavo vyrą, kuris nešė kažką, suvyniotą į šilką, ir pasakė „Tai yra tavo žmona. Atidenk ją“. Pakėlęs šilką Mahometas pamatė Aišą. Po kelių dienų jis susapnavo tokį patį sapną, tik šį kartą Aišą nešė angelas. Aiša buvo pažadėta kitam jaunikiui, tačiau, iškilus galimybei ją ištekinti už Mahometo, buvo susitarta dėl pažado atšaukimo. Viena versija, Aiša buvo ištekinta už Mahometo, kai jai buvo 6 ar 7 metai, ir po to apie tris metus ji praleido tėvo namuose. Kita versija, Aišai buvo devyneri, kai ji ištekėjo. Yra nuomonių, kad ji buvo vyresnė vedybų metu. Tikėtina, kad vedybomis su Aiša Mahometas siekė sutvirtinti ryšį su Abu Bakru po pasitraukimo iš Mekos į Mediną (hidžros pradžios). Ji tapo trečiąja Mahometo žmona po Chadidžos ir Saudos bint Zamos. Pasak Aišos hadisų, pas ją ateidavo draugės žaisti su lėlėmis ir Mahometas jų neišvarydavo, bet ir pats prisijungdavo prie žaidimų.

Pasak daugelio istorikų, ji buvo mėgstamiausia Mahometo žmona, iš tų, kurias jis vedė po Chadidžos mirties. Ji taip pat buvo vienintelė Mahometo žmona ne našlė prieš vedybas. Kaip ir kitos Mahometo žmonos, ji buvo vėliau tituluota „tikinčiųjų motina“ ir įvardijama viena reikšmingiausių moterų islame. Esą Mahometas ją išskyrė ir labiau pasitikėjo nei kuria kita žmona. Šalia jos jis melsdavosi ir patirdavo apreiškimus. Mahometas mirė jos namuose ir ten buvo palaidotas (dabar Pranašo mečetė Medinoje). Aišai buvo 18 ar 19 metų, kai ji tapo našle ir ji daugiau nebeištekėjo, nes jai, pranašo žmonai, tai buvo uždrausta. Ji su Mahometu vaikų nesusilaukė. Visą likusį gyvenimą ji paskyrė islamo mokymui, skleidimui. Ji padiktavo ar jos autorystei priskiriami 2210 hadisų, ne vien iš Mahometo gyvenimo, bet ir iš kitų sričių. Jos aprašytos tradicijos daugelio islamo istorikų laikomos autentiškiausiomis. Jos hadisai ypač svarbūs, nes tikima, kad jos santuokos su Mahometu metu buvo suformuoti vieni pagrindinių islamo socialinių nustatymų, pvz., draudimas vartoti alkoholį ir įpareigojimas moterims viešumoje dėvėti hidžabą. Jos veikla rodo ją buvus viena iš labiausiai išsilavinusių to meto islamo veikėjų.

627 m. ji lydėjo Mahometą žygyje ir pastebėjo, kad už stovyklos pametė kaklo vėrinį, dovanotą sesers Asmos. Ji išėjo jo ieškoti, o tuo metu karavanui buvo duotas signalas žygiuoti. Bendrakeleiviai nepastebėjo, kad Aišos nėra. Ją miegančią užtiko atsilikęs jaunas karys Safvanas ir su savo kupranugariu pavijo Mahometo karavaną tik kitą rytą. Tarp Mahometo bendražygių buvo paskleistos paskalos, kad Aiša jam buvo neištikima. Kylant įtampai tarp musulmonų dėl galimos Aišos neištikimybės ir jai susirgus Mahometą esą ištiko dieviškasis apreiškimas, kuriame buvo paliudytas Aišos nekaltumas. Ji esą buvo gera drauge su daug vyresne antrąja žmona Sauda, kuri, Aišai paaugus, užleido jai laiką su pranašu. Nepaisant jauno amžiaus, Aiša dalyvavo musulmonų mūšiuose su kuraišitais nešdama vandenį ir slaugydama sužeistuosius.

Po Mahometo mirties 632 m. Aišos tėvas Abu Bakras tapo kalifu. Valdant trečiajam kalifui Usmanui Aiša pradėjo reikštis politiniame gyvenime prisidėdama prie nepatenkintųjų Usmano valdymu. Po kalifo Usmano nužudymo 656 m. ji atvirai sukilo prieš naująjį kalifą Ali, kuris neskubėjo bausti Usmano žudikų. Ją parėmė įtakingi Mahometo bendražygiai Zubairas ibn Avamas ir Talha ibn Ubaidula. Jų pajėgos, apie 3000 žmonių, surengė žygį į Basrą, kur buvo pasitraukusių Usmano žudikų. Užėmus Basrą apie 600 tikrų ar tariamų Usmano žudikų buvo nubausti mirtimi. Kalifas Ali su savo pajėgomis surengė žygį iš Kufos. Abi pusės susirėmė taip vadinamajame Kupranugario mūšyje prie Basros, nes pagrindinės kovos vyko aplink kupranugarį, ant kurio sėdėjo Aiša ir vadovavo kovoms maldomis. Ali pajėgos laimėjo mūšį. Talha buvo mirtinai sužeistas, Zubairas nužudytas besimeldžiantis. Aiša paimta į nelaisvę, bet Ali leido jai grįžti į Mediną. Pasak istorijos, Aiša vėliau susitaikė su Ali ir pripažino suklydusi kovodama prieš jį.

Po to Aiša nebesikišo į politiką ir paskyrė gyvenimą islamo mokymui. Ji mirė 678 m. liepą Medinoje ir buvo palaidota Al Baki kapinėse (prie Pranašo mečetės Medinoje). Šiitų istorikai ją vertina neigiamai dėl sukilimo prieš Ali, sunitų istorikų pozicija palankesnė. Ji buvo pateikiama pavyzdžiu, kad moteriai nereikia kištis į politiką, nes tai priveda tik prie bėdų – Pirmosios fitnos. Musulmonų feministiniu požiūriu, Aiša dėl jos ryžto ir pasitikėjimo yra lygiavertiškumo vyrams islame pavyzdys, nors, kita nuomone, savo įtaką Aiša turėjo tik dėl artimo ryšio su Mahometu ir kaip pirmojo kalifo Abu Bakro duktė.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Enciklopedija Britannica
  • Cenap Çakmak. Islam: A Worldwide Encyclopedia. Vol I. ABC-CLIO, 2017, p. 89-90
  • Shamim Aleem. Prophet Muhammad (S) and His Family. Author House, 2011, p. 96-105\
  • Oliver Leaman. The Qur'an: An Encyclopedia. Taylor & Francis, 2006, p. 21-25