Šariatas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Pirmoji Sura. Manuskriptas (autorius - Hattat Aziz Efendi)
Nuosprendis egiptiečiui, išsižadėjusiam Islamo

Šariatas[1] (arab. ‏شريعة, šarīʿa - 'kelias prie vandens'; 'religinis įstatymas') – šventasis islamo įstatymas, islamo teisės dalis. Šariją tiria Fiqh (religinė teisėtyra). Musulmonai tvirtai tiki, jog Šariato pagrindas – tai dieviškasis apreiškimas, ateinąs iš 4 svarbiausiųjų šaltinių.[2]

Teisės šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Dieviškasis apreiškimas, kaip tiki musulmonai, ateinąs iš tokių šaltinių kaip:

  • Koranas – švenčiausioji musulmonų knyga.
  • Suna – pasakojimai apie pranašo darbus bei posakių rinkinys sudarytas iš hadisų
  • Idžma – musulmonų bendruomenės ar jos išminčių mokslininkų bendras sutarimas.
  • Kijos – analogiškos dedukcijos, išvestos iš pirmųjų 3 šaltinių.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

 Nuvola kdict glass.png  Šio puslapio (jo dalies) turinys turėtų būti kritiškai peržiūrėtas ir pakoreguotas!
Jei galite, sutvarkykite (rekomenduotina prieš tai peržiūrėti puslapio aptarimus, jo kūrimo istoriją bei tarpinius keitimus).

Pasak orientalistų, Šarija savo teiginiams medžiagą sėmė iš ikislamiškojo laikotarpio papročių teisės ir ankstyvojo islamo administracinės praktikos. Ją susistemino ir islamui pritaikė mokslininkai juristai, atsižvelgdami į musulmonų bendruomenėje jau besiklostančias normas, kurios reikalavo išraiškos. Šariate išdėstytus reikalavimus galima suskirstyti į penkias kategorijas:[2]

  • Alachas įsakė;
  • ką Alachas patarė, tačiau griežtai neprisakė vykdyti;
  • ką Alachas paliko neaprėpęs įstatymu;
  • ką Alachas pasmerkė, tačiau tiesiogiai neuždraudė;
  • ką Alachas aiškiai uždraudė.

Šarija aprėpia kiekvieną gyvenimo sritį, jis nurodo šeimos gyvenimo priedermes, religines pareigas, reguliuoja ir kitus civilinius klausimus. Už šio įstatymo nesilaikymą taikomos bausmės ir sankcijos, kurios yra aiškiai apibrėžtos ir nurodytos.

Dar prieš šimtmetį jis buvo pagrindinis įstatymas visame musulmonų pasaulyje, kurio buvo paisoma bent jau teoriškai (praktiškai net oficialūs teismai jau labai seniai toleravo tam tikrus „nuklydimus“ nuo priesaikos). Pavyzdžiui, Turkijoje Šarijos buvo atsisakyta ir vietoj jo priimti šiek tiek modifikuoti europietiški kodeksai, o Saudo Arabijoje Šarija iki šiol yra dominuojanti teisė, nors ir ten vis daugiau sričių savo įstatymais jau reguliuoja valstybė. Nuo Šarija vis dar nenukrypstama Irane, kur mirtimi baudžiama už žmogžudystę, išprievartavimą, narkotikų platinimą, ginkluotą apiplėšimą ir santuokinę neištikimybę.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. http://www.vlkk.lt/lit/95626
  2. 2,0 2,1 Sud. autorių kolektyvas, red. Balčienė Bronė. Pasaulio religijos. Vilnius: Alma littera, 1994. 322-324 psl.