Mezoamerika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Ikikolumbinės Amerikos regionas:
Mesoamerica
Telamones Tula.jpg
Šalis: pietų Meksika, Gvatemala, Belizas, Salvadoras, vakarų Hondūras, vakarų Nikaragva, šiaurės vakarų Kosta Rika
Tautos: Mezoamerikos indėnai
Valstybės: Olmekai, Teotihuakanas, Majų miestai valstybės, Anauakas ir kt.
Mesoamerica topographic map-blank.svg
Centrinė Meksika, Įlanka, Maja, Šiaurė, Vakarai, Oašaka, Gereras, Centroamerika 

Mezoamerika (gr. Vidurio Amerika) – senovinis regionas ir kartu civilizacija Amerikos žemyne, klestėjusi nuo II tūkst. pr. m. e. iki XVI a., kuomet buvo užkariauta ispanų. Ją sudarė daug skirtingų kultūrų, kurios neretai įvardijamos atskiromis civilizacijomis: majai, actekai, mištekai, toltekai, olmekai, sapotekai ir kt.

Istorinis Mezoamerikos regionas apėmė pietinę dabartinės Meksikos dalį, Gvatemalą, Belizą, Salvadorą, vakarines Hondūro ir Nikaragvos dalis, šiaurės vakarinę Kosta Riką.

Visa Mezoamerika turi bendrus vieningus kultūrinius bruožus, tokius kaip bendra ideologija, dvidešimtainė skaičiavimo sistema, giminingos hieroglifinio rašto sistemos, dviejų rūšių kalendoriai, žmonių aukojimo praktika, bendri kalbiniai skoliniai. Tai leidžia visą regioną laikyti viena civilizacija.

Regiono pavadinimas pasiūlytas XX a. I pusėje vokiečių etnologo P. Kirchofo.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iš šiaurės regioną supo kitas kultūrinis regionas – Aridoamerika, apimantis visą dabartinę šiaurės Meksiką, o iš pietų – Sąsmaukos-Kolumbijos zona (didelė dalis Centrinės Amerikos). Vakarinę regiono pakrantę skalavo Ramusis vandenynas, o rytinę - Meksikos įlanka ir Karibų jūra.

Mezoamerika – gamtiškai labai įvairus regionas, kuriame yra ir kalnų, ir lygumų, ir džiunglių, ir dykumų. Abiejose pakrantėse vyrauja žemumos ir lygumos, tarp kurių didžiausia driekiasi Jukatano pusiasalyje. Regioną iš šiaurės į pietus kerta dvi kalnų grandinės, vadinamos Siera Madre, tarp kurių įsiterpusi aukštumų zona (Meksikos kalnynas), vagojama derlingų slėnių. Čia gausu ežerų ir vulkanų. Didžiausias iš visų slėnių yra Meksiko slėnis.

Kultūriniai regionai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dėl geografinių skirtumų Mezoamerikoje labai ryškūs atskiri regioniniai bruožai. Atskiri regionai šioje teritorijoje vystėsi politiškai ir dažniausiai kultūriškai nepriklausomai, turėjo savo valstybes, ir niekada iki XVI a. nebuvo suvienyti į vieną valstybę. Jie buvo vystomi skirtingų tautų, kalbėjusių skirtingomis kalbomis, kurios irgi neretai vadinamos civilizacijomis.

Mezoamerikoje vartotos kalbos priklausė šioms kalbinėms šeimoms: totonakų kalbos, otomangų kalbos, michių-sokių kalbos, majų kalbos, uto-actekų kalbos, taip pat daug izoliuotų kalbų.

Mezoamerikos regionai

Remiantis archeologiniais duomenimis, Mezoamerikoje paprastai išskiriami 8 kultūriniai regionai:

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Meksika-orn.png
Mezoamerikos istorija
Mezoamerikos priešistorė
Ikiklasikinis laikotarpis:
Olmekai, Kapača
Klasikinis laikotarpis:
Teotihuakanas, Majai, Sapotekai, Mištekai, Meskala
Poklasikinis laikotarpis:
Pipiliai, Majai, Mištekai, Uastekai, Totonakai, Toltekai, Actekai, Taraskai, Čičimekai
Meksikos užkariavimas
Meksika, Centrinė Amerika
Mezoamerikos regionai
Centroamerika, Maja, Įlanka, Oašaka, Gereras, Centras, Vakarai, Šiaurė

Nepaisant to, kad atskiri regionai sukūrė skirtingus politinius vienetus ir vystėsi savarankiškai, visai Mezoamerikos istorijai yra taikoma vieninga chronologija. Paprastai linkstama naudoti tradicinę chronologiją (isp. cronología tradicional), kuri dalina Mezoamerikos istoriją į tris laikotarpius: Ikiklasikinį (II tūkst. pr. m. e.-III a. pr. m. e.), Klasikinį (III a. pr. m. e.-IX a.) ir Poklasikinį (X-XVI a.).

Archajinis laikotarpis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Medžiotojų ir rankiotojų gentys Meksikos teritorijoje apsigyveno daugiau kaip prieš 20000 metų. Duomenys rodo, kad žemdirbyste pradėta verstis maždaug 1500-800 pr. m. e..

Ikiklasikinis laikotarpis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Ikiklasikinis laikotarpis (Mezoamerika).
Ikiklasikinio laikotarpio gyvenvietės su olmekų įtaka
Tlatilko molinė figūrėlė

Mezoamerikos civilizacija prasidėjo keliose skirtingose vietose. Nuo II tūkst. pr. m. e. II pusės Oašakos regione aukšto lygio kultūras sukūrė sapotekai (kurių svarbiausia gyvenvietė tuo metu buvo Monte Albanas bei mištekai (su centru Jukuitoje). Manoma, kad iš visų Mezoamerikos tautų būtent sapotekai pirmieji pradėjo vartoti raštą.

Panašiu metu Mezoamerikos rytinėje pakrantėje suklestėjo Kapačos kultūra, kurios atstovai gamino puikią keramiką. Radiniai paliudija, kad jie palaikė prekybinius ryšius jūros keliais su Andų civilizacija.

Bene aukščiausio lygio kultūrą čia išvystė olmekai, gyvenę Įlankos regione, kur apie 1200 m. pr. m. e. sukūrė savo civilizaciją. Jie jau turėjo savo rašto sistemą, propagavo savitą religiją, išrado dvigubo ciklo kalendorių, naudojo 20-tainę sistemą ir nulį, kitaip sakant, padėjo pagrindus visai Mezoamerikos civilizacijai. Spėjama, kad olmekų kalba buvo dabartinių Misių-sokių kalbų prokalbė. Ši teorija grindžiama tuo, kad visos Mezoamerikos kalbos turi labai daug skolinių iš šios kalbos, o tai rodo labai stiprią buvusią šių tautų kultūrinę įtaką.

Yra ginčijamasi, kiek olmekai turėjo įtakos kitiems Mezoamerikos regionams, tačiau jų stiliaus dirbinių yra randama ne tik Įlankoje. Tai greičiausiai rodo ne olmekų užkariavimus ar kolonizaciją, bet plačius jų prekybinius ryšius. Stipriausiai olmekų kultūra reiškėsi Centro regione, kur susiformavo Tlatilko kultūra. Svarbiausios regiono archeologinės radimvietės buvo Tlatilkas, Čalkacingas ir Las Bocas. Taip pat Olmekų kultūros poveikis stiprus buvo ir Gerere: čia svarbiausios gyvenvietės buvo Teopantekuanitlanas ir Okstotitlanas. Vėlyvuoju priešklasikiniu laikotarpiu (I tūkst. pr. m. e. II pusėje) Centrinėje Mezoamerikoje išaugo gyvenvietė Kuikuilkas, o vakaruose - Čupikuaras.

Tuo metu pirmieji civilizacijos židiniai pasirodė ir majų zonoje. Apie IX a. pr. m. e. aukštikalnėse suklestėjo Kaminalchuju, o vėliau atsirado ikiklasikiniai majų miestai Izapa, Takalik Abachas ir kt.

Klasikinis laikotarpis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Klasikinis laikotarpis (Mezoamerika).

Klasikiniu laikotarpiu, kuris prasideda apie III a. pr. m. e. Mezoamerikos kultūros patyrė didžiausią suklestėjimą. Senieji kultūros židiniai Įlankoje ir Oašakoje toliau tęsė savo kultūrines tradicijas: toliau klestėjo sapotekai ir mištekai, o buvusioje olmekų teritorijoje vystėsi Verakruzo kultūra.

Didžiausio pakilimo klaisikiniu laikotarpiu pasiekė Majų ir Centro kultūros. Apie 200 m. prasidėjo klasikinis majų laikotarpis, kurio metu majų civilizacijos centras iš pietinių aukštumų nusileido į žemumas šiauriau. Klestėjo atskiri majų miestai valstybės, tarp kurių svarbiausias buvo Tikalis. 562 m. jis buvo nusiaubtas, tačiau apie 710 vėl iškilo kaip majų regiono galybė.

Tuo pat metu Centrinės Meksikos regione iškilo Teotihuakano miestas, kuris čia tapo svarbiausiu kultūros židiniu. Jo inspiruotas architektūros stilius buvo paplitęs visoje Mezoamerikoje.

Klasikiniu laikotarpiu civilizacija plito ir į tolimesnes sritis. Vakarų regione susiformavo Šachtinių kapų kultūra, iš kurios vėliau išsivystė Teučitlano kultūra (svarbiausios gyvenvietės - Teučitlanas ir Huicilapa). Jos gyventojai kūrė labai brandžią keramiką. Gerere kuitlatekai irgi sukūrė savo Meskalos kultūrą (svarbiausia gyvenvietė Kuetlachučitlanas), kuri garsėjo savo andezito ir serpantino kūriniais. Joje jaučiama stipri įtaka iš Teotihuakano. Tuo metu Mezoamerikos kultūrinė įtaka išplito į Šiaurės regioną.

Poklasikinis laikotarpis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Toltekų kultūrinė įtaka Mezoamerikoje

VIII-IX a. Mezoamerikos regionuose reiškiasi svarbūs pokyčiai, kuriuos nulėmė tautų migracijos, klimato pokyčiai ir kiti faktoriai.

Apie IX a. įvyko klasikinės Majų civilizacijos žlugimas, kuomet buvo apleisti visi senieji majų kultūros centrai. Majų kultūra persikėlė į šiaurines žemumas Jukatano pusiasalyje, kur atsirado nauji miestai. Maždaug tuo pačiu metu Centrinėje Meksikoje įsigalėjo nahuatlių kalba kalbantys toltekai. Jų kultūrinė įtaka jaučiama visoje Mezomaerikoje. Jie įsigalėjo ir majų regione, kur valdė iš Čičen Icos miesto. XIII a. majai nuvertė toltekų valdžią Čičen Icoje ir Majų regione įsigalėjo Majapanas.

XIII a. prasidėjo tolimesnės tautų migracijos. Įlankoje įsikūrė totonakai, vakarų Mezoamerikoje – taraskai.

Centrinėje Meksikoje XIII a. toltekus pakeitė actekai. Nuo maždaug 1200 m. iki ispanų atvykimo, didesniąją Meksikos dalį kontroliavo jų valstybė. „Meksikos“ pavadinimas kilęs iš actekų dievo Mešitlio vardo.

Meksikos užkariavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Meksikos užkariavimas.

Civilizacijos pasiekimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Senovės civilizacija: Mezoamerika
Olmekai, Majai, Actekai
Aztec calendar.svg
Istorija
Menas:
Architektūra, Dailė, Literatūra
Religija:
Actekų, Majų
Raštas:
Olmekų, Majų, Actekų, Sapotekų, Mištekų
Kalendorius:
Majų, Actekų

Menas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kalendorius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindiniai straipsniai: Mezoamerikos kalendorius

Raštas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindiniai straipsniai: Sapotekų raštas, Olmekų raštas, Majų raštas, Actekų raštas