Šiaurės rytų indėnai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.
Ikikolumbinės Amerikos regionas:
Šiaurės rytai (Northeast)
Mound City Chillicothe Ohio HRoe 2008.jpg
Šalis: šiaurės rytų JAV, pietryčių Kanada
Tautos: algonkinai, irokėzai
Kultūros: Hopvelio kultūra
Nordamerikanische Kulturareale en.png

Šiaurės rytų indėnai – pagal etnografinę klasifikaciją yra tautos, gyvenusios JAV šiaurės rytuose ir Kanados pietryčiuose, kurios turėjo bendrų kultūrinių bruožų. Kartais ši grupė jungiama į stambesnį Rytų Amerikos miškų (angl. Eastern Woodland) regioną.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Teritorija apėmė teritorijas JAV (Meinas, Naujasis Hampšyras, Vermontas, Masačusetsas, Rod Ailandas, Niujorkas, Konektikutas, Naujasis Džersis, Pensilvanija, Delavaras, Merilendas, Virdžinija, Vakarų Virdžinija, Pietų Karolina, Ohajas, Mičiganas, Indiana, Ilinojus, Viskonsinas) ir Kanadoje (pietų Ontarijas, rytų Kvebekas, Naujasis Brunsvikas, Naujoji Škotija, Princo Edvardo sala).

Šiaurės rytų miškai ribojosi su Subarktine zona šiaurėje ir Pietryčių miškais pietuose. Rytuose perėjo į Didžiųjų lygumų zoną. Regione buvo penki Didieji ežerai, o didžioji jo dalis priklausė Šv. Lauryno upės baseinui.

Pats regionas dalijamas į tris smulkesnius regionus. Rytinis ruožas prie Atlanto vandenyno vadinamas Pakrantės zona, šiaurinė teritorija vadinama Šv. Lauryno žemuma, didžioji teritorijos dalis krašto gilumoje vadinama Didžiųjų ežerų regionu.

Kultūra ir istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Priešistoriniais laikais į regioną atsikėlė algonkinų ir irokėzų kalbomis kalbančios gentys, kurios sudarė pagrindinę gyventojų dalį iki pat kolonizacijos. Kaip atskiras regionas Šiaurės rytai ėmė formuotis pirmaisiais mūsų eros amžiais, kuomet vietos gentys sukūrė taip vadinamąją Hopvelio kultūrą, kuri sujungė Didžiųjų ežerų gyventojus į vientisą prekybinę sistemą. Manoma, kad ši kultūra kilo dab. Ilinojaus valstijoje apie II a. ir paplito plačiame regione. Indėnai tarpusavyje dalijosi produktais, pylė vadinamuosius maundus.

VI a. Hopvelio kultūra sunyko, bet vietos gyventojai perėjo prie žemdirbystės.

Europiečių atvykimo laikais XVI a. visa šiaurinė regiono pakrantė buvo apgyvendinta algonkinų genčių, vadinamųjų vabanakių (mikmakai, abanakiai, penakukiai ir kt.), piečiau gyveno masačiusetai, mohikanai, delavarai, konojai, pouhatanai ir kt. Giliau krašte, Lauryno upės slėnyje ir aplink Ontario bei Erio ežerus, gyveno irokėzų kalbomis kalbėję gentys: mohaukai, suskehanai, eriai ir kt. Dar toliau į krašto gilumą vėl driekėsi algonkinų genčių, vadinamųjų anišinabių, žemės.

Europiečių atvykimo laikais dauguma regiono indėnų genčių buvo sukūrę gentines konfederacijas, valdžiusias dideles teritorijas. Svarbiausios iš tų konfederacijų buvo Irokėzų konfederacija į pietus nuo Ontarijo ežero, Anišinabiai aplink Aukštutinį ežerą, Ilinojaus konfederacija į pietus nuo Mičigano ežero, Vabanakiai, Mohikanai, Delavarai, Nantikokai ir Pouhatanai pakrantėje.

Šiaurės rytų indėnai buvo vieni pirmųjų, susidūrusių su europiečių olandų, britų ir prancūzų kolonizatoriais XVI–XVII a. Prancūzai ėmė kolonizuoti Šv. Lauryno upės baseiną, vėliau olandai įkūrė Naujuosius Nyderlandus, o britai – Plimuto koloniją. Kolonizatoriai naudojosi vietos konfederacijų tarpusavio karais ir remdavo tai vieną, tai kitą pusę. Iki XVIII a. pabaigos kraštas buvo kolonizuotas.

Gentys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pakrantės gentys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Beotukai – Niufaundlende;
  • Vabanakiai (Wabenaki, Wobanaki) – gyveno dab. Maino, Naujojo Hampšyro, Vermonto, Naujojo Brunsviko, Naujosios Škotijos, Kvebeko teritorijose. Tradiciškai jų žemė vadinosi Wabanahkik (Aušros žemė):
    • Mikmakai – jų tradicinė teritorija vadinosi Migmagi;
    • Malisitai – jų tradicinė teritorija vadinosi Wolastokuk;
    • Pasamakuodžiai (Passamaquoddy) – jų tradicinė teritorija vadinosi Peskotomuhkatik;
    • Penobskotai – jų tradicinė teritorija vadinosi Panaôbskaiiak;
    • Abenakiai – jų tradicinė teritorija vadinosi Ndakinna;
  • Pokumtukai – pietiniame Naujajame Hampšyre;
  • Mohikanai – vakarų Konektikute, vakarų Masačiusetse, pietų Vermonte, rytų Niujorke. Jų tradicinė teritorija vadinosi N’DahAhKiNaNa. Juos sudarė Housatonikai, Mahikanai, Vjačtonokai ir kitos gentys;
  • Nipmukai – vidurio Masačiusetse. Jų tradicinė teritorija vadinosi Nippenit;
  • Masačusetai – rytų Masačiusetse. Jų tradicinė teritorija vadinosi Massaadchueset;
  • Vampanoagai – pietrytiniame Masačiusetse. Jų tradicinė teritorija vadinosi Pokanoket. Juos sudarė nausetai, patušetai, pokanoketai;
  • Naragansetai – Rod Ailande;
  • Niantikai – Konektikuto ir Rod Ailando pakrantėse;
  • Moheganai – rytiniame Konektikute. Jų tradicinė teritorija vadinosi Mohikaniks, Vilkų žmonių žemė;
  • Pekuotai – rytiniame Konektikute. Jų tradicinė teritorija vadinosi Pequatit;
  • Vapingeriai (Kinipiakai) - didžiojoje Konektikuto dalyje ir pietryčių Niujorke. Jiems priklausė beveik dvidešimt genčių tarp Hadsono ir Konektikuto upių, tokios kaip paugusetai, potatukai, matabesetai, tunšiai ir kt.;
  • Montauketai – Long Ailando rytuose;
  • Šinekokai – Long Ailande;
  • Delavarai (lenapiai) – Naujajame Džersyje, Delavere, Rytų Pensilvanijoje, Pietų Niujorke ir vakarų Long Ailande. Jų tradicinė teritorija vadinosi Lënapehòkink:
  • Nantikokiai – Delavere ir Merilende. Jų tradicinė žemė vadinosi Nanticoke Ahkee;
  • Pouhatanai – Jų tradicinė žemė vadinosi Tsenacommacah:

Šv. Lauryno slėnio gentys (irokėzai)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Atavandaronai – į šiaurę nuo Ontarijo ir Erio ežerų;
  • Petunai (tionontate);
  • Vjandotai (huronai) – į šiaurę nuo Ontarijo ežero. Jų tradicinė teritorija vadinosi Wendake;
  • Šv. Lauryno irokėzai;
  • Irokėzų konfederacija – į pietus nuo Ontarijo ežero ir šv. Lauryno upės. Jų tradicinė teritorija vadinosi Haudenosauneega:
    • Kajugai – jų tradicinė teritorija vadinosi Gweugwehonoga;
    • Mohaukai – jų tradicinė teritorija vadinosi Kanién: ke;
    • Oneidai – jų tradicinė teritorija vadinosi Onayotekaonoga;
    • Onondagai – jų tradicinė teritorija vadinosi Onundagaonoga;
    • Senekai – jų tradicinė teritorija vadinosi Nundawaonoga;
  • Tuskarorai;
  • Suskehanokai – Merilende ir Pensilvanijoje;
  • Eriai – Pensilvanijoje ir Niujorke;

Didžiųjų ežerų gentys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Anišinabiai (Anishinape, Anicinape, Neshnabé, Nishnaabe), teritorija vadinosi Anishinaabewaki:
    • Algonkinai;
    • Nipisingai;
    • Odžibviai (Chippewa, Ojibwe) – į rytus nuo Aukštutinio ežero. Jų tradicinė teritorija vadinosi Ojibwewaki;
    • Odavai (Ottawa);
    • Potavatomiai – tarp Mičigano ir Hurono ežerų. Jų tradicinė teritorija vadinosi Bodéwadmiakiwen.;
  • Honiasontai – rytų Ohajas;
  • Menominiai – tarp Mičigano ir Aukštutinio ežerų. Jų tradicinė teritorija vadinosi Omaeqnomenew-ahkew;
  • Saukai – į vakarus nuo Mičigano ežero. Jų tradicinė teritorija vadinosi Thâkînâwe;
  • Meskvakiai – į vakarus nuo Mičigano ežero;
  • Kikapu – į vakarus nuo Mičigano ežero;
  • Maskutenai – į vakarus nuo Mičigano ežero;
  • Hočunkai (Winnebago) – į vakarus nuo Mičigano ežero, kalbėjo sijų kalba. Jų tradicinė teritorija vadinosi Wazija;
  • Ilinojaus konfederacija (Illiniwek) – į pietus nuo Mičigano ežero, dab. Ilinojuje ir Indianoje. Jų tradicinė teritorija vadinosi Inokinki:
  • Šoniai – į pietryčius nuo Ilinojaus konfederacijos. jų tradicinė teritorija vadinosi Shawandasse Tula;

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]