Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės artilerijos korpusas

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės artilerijos korpusas
Lietuvos artilerijos korpuso apsaugos kuopos karininkas ir eilinis, 1775 m
Veikė	1717 (formaliai)–1795
Valstybė	Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, Abiejų Tautų Respublika
Rūšis	Artilerija

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės artilerijos korpusas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės kariuomenės dalinys, specializuotas artilerijos junginys. Formaliai įsteigtas 1717 m., tačiau kaip atskiras dalinys minimas jau XVII a. viduryje. Ištakos siejamos su XV–XVII a. valdovo patrankininkais ir 1634 m. įvesta artilerijos generolo pareigybe.^[1]

Korpusą sudarė dvi kuopos: kanonierių (40 karių) ir grenadierių (60 karių). Pirmieji buvo artileristai, antrieji taikos metu saugojo artilerijos ūkį, per karą – artileriją nuo priešo puolimo. Vilniuje dislokuoti artileristai saugojo ne tik arsenalą, bet ir Vilniaus vartus, taip pat gaudavo užduočių iš savo šefo – artilerijos generolo, kuris buvo laikomas trečiu žmogumi kariuomenėje.^[2] Svarbus artileristų užsiėmimas buvo Vilniaus miesto fejerverkų organizavimas.^[3]

Korpusui vadovavo štabas (artilerijos generolas, pulkininkas, majoras, cejgmasteris (arsenalo viršininkas, kapitonas),^[4] adjutantas ir auditorius).^[1] Minima ir artilerijos inžinieriaus pareigybė.^[4]

Artileristai buvo dislokuoti Vilniuje ir artilerijos valdose Lipniškėse, Geranainyse, Remizove, Nosevičiuose ir Vilniaus Antakalnyje.^[2]^[5] Vilniuje nuolat dislokuotas artilerijos korpusas, glaudėsi gyventojų namuose ir trobose.^[6]

Karinis pajėgumas ir techninis aprūpinimas

1764 m. korpuse tarnavo 56 artileristai. „Freikompanijoje“ (apsaugos kuopoje) buvo 70 karių. 1717–1764 m. Artilerijos korpusas neturėjo tinkamų pabūklų. 1764 m. užfiksuota, kad Vilniaus ceikhauze (artilerijos sandėlyje) buvo laikoma tik 14 senų pabūklų.^[7] Nuolatinės tarybos laikotarpiu (1776–1789 m.) LDK Artilerijos korpusą sudarė ginklų kuopa ir sargybos kuopa (freikompanija). Etatų sąraše buvo numatytos 125 pareigybės, iš jų 30 kanonierių (artileristų).^[7] Ketverių metų Seimo (1788–1792 m.) laikotarpiu artilerijos generolo K. N. Sapiegos iniciatyva vietoj 2 suformuota 10 kuopų (1056 kariai),^[1] (kitur nurodoma 7 faktiškai suformuotos kuopos ir 1048 personalo),^[7] įsteigta puskarininkių artilerijos mokykla. Vilniuje planuota įkurti artilerijos pramonės kompleksą, atsidaryti patrankų liejyklą. Planams sutrukdė lėšų stygius ir 1792 m. įsiveržusi Rusijos kariuomenė.

Pėstininkų ir artileristų sąrašuose randami kadetai, kurie dar nebūdavo vadinami eiliniais. Štai artilerijos korpuso grenadierių kuopoje (60 eilinių karių-grenadierių) būta 7 kadetų, t. y. daugiau nei 10 proc. visos sudėties.^[8]

Atlyginimai buvo mokami skirtingai karininkams ir kareiviams. Karininkai atlyginimus gaudavo kas šešis, vėliau – kas tris mėnesius. Kareiviams buvo mokama kas savaitę, kad netikėtai praradus pinigus būtų galima išgyventi. Miestuose kareiviams buvo sunkiau, nes kainos buvo aukštesnės.^[2] Varšuvoje dislokuoti gvardiečiai šią problemą sprendė papildomai versdamiesi amatais ar tiesiog elgetavo. Šiai problemai spręsti buvo įvestas Varšuvos priedas (orig. culaga). Panašus priedas buvo mokamas ir Vilniuje dislokuoto Didžiosios (etmono) buožės pėstininkų pulko kariams – 15 grašių savaitei. Artileristams buvo mokamos sąlyginai didelės priemokos – užfiksuotas faktas, kad leitenantui Zaborovskiui buvo pridėta net 600 auksinų per metus, artilerijos puskarininkiams ir kareiviams primokėta po keliasdešimt grašių per savaitę.^[9]

Generolas Eustachijus Potockis sugebėjo kiek padidinti artilerijos pajamas geriau vykdydamas artilerijos išlaikymui priskirtų valstybinių dvarų priežiūrą (priežiūra užsiėmė artilerijos karininkai ir puskarininkiai, darbams pritraukdami ir karius). Kazimieras Nestoras Sapiega dvarus pasiėmė praktiškai sau, pasižadėdamas skirti artilerijai asmeninį dėmesį ir pridėti nuosavų lėšų. Vėliau jis buvo stipriai puolamas, kad tokia „reforma“ buvo naudinga tik pačiam K. N. Sapiegai. Jo vadovavimo laikais Lietuvos artilerijoje padaugėjo pabūklų, tačiau bendrai artilerijos ūkis buvo silpnas, nebuvo patenkinti elementarūs poreikiai, pavyzdžiui, nebuvo išspręstas arsenalo, sargybinių ir kitų patalpų šildymo malkomis ir apšvietimo žvakėmis klausimas.^[2]

Karinės operacijos

Artilerijos korpusas pasižymėjo per 1792 m. karą su Rusija ir 1794 m. sukilimą. 1794 m. sukilėlių ir Rusijos kariuomenės mūšyje prie Pragos (Varšuvos priemiestis) Artilerijos korpuso likučiai buvo sunaikinti.

Korpuso vadai Artilerijos generolai

Mikolajus Abrahamovičius (1651)
Vincentas Aleksandras Gosievskis (1651–1652)
Zigmuntas Vahlas (1652–1654)
Motiejus Vladislovas Judickis (1654–1668)
Motiejus Korvinas Gosievskis (1673–1683)
Leonas Bazilis Sapiega (1684–1686)
Michałas Franciszekas Sapiega (1698)
Boguslavas Ernestas Denhofas (1710–1725)
Kazimieras Leonas Sapiega (1725–1738)
Jonas Jurgis Flemingas (1738–1746)
Antonijus Sologubas (1746–1759)
Eustachijus Potockis (1759–1768)
Francičekas Ksaveras Branickis (1768–1773)
Kazimieras Nestoras Sapiega (1773–1793)

gen. Pranciškus Sapiega
po to – pulkininkas Vilhelmas Kronemanas (Wilhelm Cronemman) (nominalus viršininkas – generolas Sapiega užsiėmė tik politine veikla)

Bibliografija

Andrzej Grabski i inni, Zarys dziejów wojskowości polskiej do roku 1864. Wydawnictwo Ministerstwa Obrony Narodowej. Warszawa 1966.
Machynia, Mariusz (1999). Oficerowie wojska Wielkiego Księstwa Litewskiego. Sztab, kawaleria, artyleria, wojska inżynieryjne i piechota. Księgarnia Akademicka. Wydawnictwo Naukowe. ISBN 83-7188-239-4.
Rakutis, Valdas, Artilerijos korpusas, Visuotinė lietuvių enciklopedija
Rakutis, Valdas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės kasdieninio gyvenimo standartai 1764–1788 m. // Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Visuomenė. Kasdienybės istorija, XVIII amžiaus studijos, sud. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, Lietuvos istorijos institutas, Vilnius 2018

Išnašos

↑ ^1,0 ^1,1 ^1,2 Rakutis, Valdas, Artilerijos korpusas, Visuotinė lietuvių enciklopedija
↑ ^2,0 ^2,1 ^2,2 ^2,3 Rakutis, Valdas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės kasdieninio gyvenimo standartai 1764–1788 m., p. 206.
↑ Lina Balaišytė, Visuotiniam džiaugsmui, valdančiųjų garbei: fejerverkai XVIII amžiuje, in: XVIII amžiaus studijos, t. 1: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė: tarp tradicijų ir naujovių, sudarytoja Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2014, p. 312–338.
↑ ^4,0 ^4,1 Andrzej Grabski i inni, Zarys dziejów wojskowości polskiej p. 52
↑ 1768 m. birželio kadencijos Lietuvos karo komisijos parengtas 1766–1768 m. artilerijos valdų pajamų registras, LVIA, f. SA, b. 4136, l. 1–14; b. 4137, l. 1–5
↑ Vadinamosios Oginskio kareivinės (XIX a. pradėtos vadinti Naujuoju arsenalu) minimos Ketverių metų seimo laikotarpiu, tačiau nesama žinių, kad jos būtų naudojamos kariams apgyvendinti, greičiau tai buvo nebaigti statyti ar tinkamai neįrengti invalidų namai. Žr. Rakutis, Valdas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės kasdieninio gyvenimo standartai 1764–1788 m., p. 207.
↑ ^7,0 ^7,1 ^7,2 Andrzej Grabski Zarys dziejów wojskowości…. s. 181.
↑ 1774 m. birželio 2 d. grenadierių kuopos sąrašas (lenk. rolla), LVIA, f. SA, b. 18258, l. 13. // Rakutis, Valdas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės kasdieninio gyvenimo standartai 1764–1788 m., p. 211–212.
↑ 1765 m. liepos 9 d. Karo komisijos įsakymas Didžiosios buožės pėstininkų regimento vadui pulkininkui Reibnicui, LVIA, f. SA, b. 18245, l. 13. / Rakutis, Valdas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės kasdieninio gyvenimo standartai 1764–1788 m., p. 214.

[:0-1] 1,0 ^1,1 ^1,2 Rakutis, Valdas, Artilerijos korpusas, Visuotinė lietuvių enciklopedija

[:1-2] 2,0 ^2,1 ^2,2 ^2,3 Rakutis, Valdas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės kasdieninio gyvenimo standartai 1764–1788 m., p. 206.

[3] Lina Balaišytė, Visuotiniam džiaugsmui, valdančiųjų garbei: fejerverkai XVIII amžiuje, in: XVIII amžiaus studijos, t. 1: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė: tarp tradicijų ir naujovių, sudarytoja Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2014, p. 312–338.

[:2-4] 4,0 ^4,1 Andrzej Grabski i inni, Zarys dziejów wojskowości polskiej p. 52

[5] 1768 m. birželio kadencijos Lietuvos karo komisijos parengtas 1766–1768 m. artilerijos valdų pajamų registras, LVIA, f. SA, b. 4136, l. 1–14; b. 4137, l. 1–5

[6] Vadinamosios Oginskio kareivinės (XIX a. pradėtos vadinti Naujuoju arsenalu) minimos Ketverių metų seimo laikotarpiu, tačiau nesama žinių, kad jos būtų naudojamos kariams apgyvendinti, greičiau tai buvo nebaigti statyti ar tinkamai neįrengti invalidų namai. Žr. Rakutis, Valdas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės kasdieninio gyvenimo standartai 1764–1788 m., p. 207.

[:3-7] 7,0 ^7,1 ^7,2 Andrzej Grabski Zarys dziejów wojskowości…. s. 181.

[8] 1774 m. birželio 2 d. grenadierių kuopos sąrašas (lenk. rolla), LVIA, f. SA, b. 18258, l. 13. // Rakutis, Valdas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės kasdieninio gyvenimo standartai 1764–1788 m., p. 211–212.

[9] 1765 m. liepos 9 d. Karo komisijos įsakymas Didžiosios buožės pėstininkų regimento vadui pulkininkui Reibnicui, LVIA, f. SA, b. 18245, l. 13. / Rakutis, Valdas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės kasdieninio gyvenimo standartai 1764–1788 m., p. 214.

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]

[7]

[8]

[9]