Geranainys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Geranainys
brus. Геранёны
   BIA Gieraniony COA.png   
Gieraniony. Геранёны (K. Rusiecki, 1846) (2).jpg
Goštautų pilis

Geranainys
54°07′0″ š. pl. 25°35′0″ r. ilg. / 54.11667°š. pl. 25.58333°r. ilg. / 54.11667; 25.58333 (Geranainys)Koordinatės: 54°07′0″ š. pl. 25°35′0″ r. ilg. / 54.11667°š. pl. 25.58333°r. ilg. / 54.11667; 25.58333 (Geranainys)
Laiko juosta: (UTC+3)
Valstybė: Baltarusijos vėliava Baltarusija
Sritis: Gardino sritis Gardino sritis
Rajonas: Vijos rajonas
Gyventojų (2005): 1 500
Kirčiavimas: Geranáinys
Goštautų herbas

Geranainys – gyvenvietė vakarų Baltarusijoje, 2,5 km į pietvakarius nuo Krakūnų Lietuvos-Baltarusijos pasienio užkardos, 29 km į šiaurės vakarus nuo Vijos, prie plento Ašmena-Lyda. Yra vidurinė mokykla, vaikų darželis, kultūros namai, biblioteka, ambulatorija, paštas. Kolūkio ir apylinkės centras.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Geranainių pilį XVI a. pradžioje pastatė Vilniaus vaivada Albertas Goštautas, kuris iš Šv. Romos imperijos imperatoriaus Karolio V gavo Geranainių grafo titulą.

Pilis buvo viena pirmųjų privačių pilių Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje ir vienas ankstyviausių bandymų jungti senąją gotikinę fortifikacinę architektūrą su moderniomis architektūros idėjomis. Pilis turėjo gynybinius pylimus ir kitus apsauginius įtvirtinimus. Pylimai buvo tokio aukščio, kad pačios pilies beveik nebuvo matyti, todėl šaudant statinys nenukentėdavo. Be to, kelias į pilį ėjo per 1529 m. pastatytą Šv. Mikalojaus bažnyčią, kuri pastatyta kaip sudedamoji gynybinės sistemos dalis, saugojusi vartus į rūmus. Toliau už griovių ant mažytės kalvelės buvo nedidelė pilaitė su apvaliais bokšteliais kampuose. Vėliau prie vienos iš vidinių sienų pastatytas dviejų aukštų rezidencinis pastatas.

Alberto Goštauto sūnus Stanislovas Goštautas 1537 m. gegužės 18 d. šioje pilyje vedė Barborą Radvilaitę, kuriai po jo mirties 1542 m. gruodžio 18 d. ir atiteko pilis. Pilyje ją, matyt, lankė Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas, kurio mylimiausia žmona ji tapo 1547 m., o 1550 m. gegužės 7 d. karūnuota Lenkijos karaliene. Po Barboros Radvilaitės mirties pilis ir prie jos įsikūręs miestelis atiteko didžiajam kunigaikščiui. Apylinkes valdė didžiojo kunigaikščio skiriami seniūnai, kurie į valstybės iždą nuo valdos mokėjo nustatytą mokestį. Dvaro pajamos buvo skiriamos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės artilerijai išlaikyti, miestelyje veikė parako gamykla. 16411644 m. Geranainių seniūnu buvo Mikalojus Kiška. Po Abiejų Tautų Respublikos žlugimo pilis buvo apleista, vėliau pradėta ardyti, o plytos panaudotos Lipniškių miestelio statyboms.

1730 m. pijorai įsteigė mokyklą, bet jėzuitai netrukus ją uždarė. 1748 m. Geranainiams suteiktos Magdeburgo teisės. 19221939 m. miestelį valdė Lenkija, 1939 m. jis priskirtas Baltarusijos SSR. [1]

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

P sociology.svg
P sociology.svg
Demografinė raida tarp 1792 m. ir 2005 m.
1792 m. 1905 m. 1970 m.sur. 1996 m. 2005 m.
306 316 397 1 400 1 500


Lietuviai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Geranainių apylinkės priklausė lietuvių kalbos arealui. XVII a. – XVIII a. dėl karų, bado ir maro protrūkių gyventojų sudėtis keitėsi. Lietuvių kalbos vartojimo sferą čia, kaip ir visame lietuvių-gudų paribio ruože, ilgainiui mažino silpnėjantis Lietuvos valstybingumas, suslavėję dvarai, lenkiška, vėliau rusiška mokykla, lenkėjanti Bažnyčia. 1787 m. dekretu daugelyje vietos bažnyčių panaikintos pamaldos lietuvių kalba. Ji imta vis mažiau vartoti. XIX a. pirmoje pusėje ji vyravo iki linijos Žirmūnai-Trakeliai-Vija.

1857 m. P. Kepeno duomenimis pusė miestelio ir apylinkės gyventojų sudarė lietuviai, kiti buvo lenkai, kurių pusė – lietuvių kilmės. XX a. pradžioje lietuvių spaudos duomenimis, vieni čia dirbę dvasininkai manė, kad lietuvių yra apie 1/3 visų gyventojų, kiti, kad apie pusę, treti teigė, kad iš 3236 katalikų tik 300–400 kalba lietuviškai. Lietuviškai mokančių žmonių daugiausia buvo Geranainių apylinkės šiaurės ir šiaurės vakarų dalyje, kaimuose, kurie siekė kitas tuo metu dar lietuviškas apylinkes. XX a. septintame dešimtmetyje dalis senųjų Geranainių gyventojų dar kalbėjo lietuviškai.


Žymūs žmonės

1911 m. Sausio 11 d. Geranainyse gimę Lietuviškas tapytojas ir grafikas, Vaclovas Kosciuška, mirė Vilniuje 1984 m. lapkričio 1 d.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Aloyzas Vidugiris. Geranainys. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 592 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]