LDK didžiojo etmono janyčarų vėliava

LDK didžiojo etmono janyčarų vėliava
Grenadierių dalinio karininkas ir grandinis
Veikė	1717–1794 m.
Valstybė	Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė Abiejų Tautų Respublika
Pavaldus	Lietuvos didysis etmonas
Rūšis	Pėstininkai
Dydis	iki 100 karių (etatų) apie 50 (faktinis dydis 1776 m.)

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo etmono janyčarų vėliava (lenk. Chorągiew janczarska / węgierska / grenadierska Buławy Wielkiej Litewskiej) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės dalinys Abiejų Tautų Respublikos laikotarpiu (1717-1795 m.), pėstininkų vėliava.

Organizacija, formavimas ir kaita

Dalinys buvo suformuotas 1717 m, kariuomenės reformos eigoje. Per savo egzistavimą dalinys buvo vadinamas janyčarų, vengrų (vengrišku) arba grenadierių vėliava.

Funkciškai dalinys buvo tiesiogiai pavaldus Lietuvos didžiajam etmonui. Tradiciškai formaliu pulko vadu (šefu) visada buvo Lietuvos lauko etmonas (iš čia ir dalinio pavadinimas).

Dalinio dydis

1776 m. Seimui nustačius naują kariuomenės struktūrą, LDK didžiojo etmono janyčarų vėliavoje buvo numatyta 100 karių etatų. Pagal 1777 m. „kovo tarifus“ tikrasis karių skaičius siekė 97.^[1]

Pagal 1789 m. patikslintus nuostatus vėliavą turėjo sudaryti 72 kariai,^[2] tais pačiais metais LDK didžiojo etmono janyčarų vėliavos sudėtyje užfiksuoti 73 kariai.^[3] 1794 m. balandžio mėn. dalinys buvo oficialiai išformuotas, tuo metu jame buvo 26 kariai.

Dalinio uniforma

Janyčarų vėliavų, vėliau tapusių vengriškomis (organizuojamomis vengrų dalinių, skirtingai nei vokiško pavyzdžio dalinių) pagrindu, kariai dėvėjo uniformas, panašias į turkiškas ir vengriškas. Atskirų vėliavų karių švarkai skyrėsi spalva.^[4]

Vadovybė

Kaip ir kitų to laikotarpio ATR karinių dalinių atveju, LDK didžiojo etmono janyčarų vėliava turėjo du vadus – nominalųjį (šefą) ir faktinį (kapitono laipsnio karininką – rotmistrą)

Šefai (nominalūs vadai)

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didieji etmonai

Rotmistrai (faktiniai pulko vadai)^[5]

Janas Bulhakas (lenk. Jan Bułhak) (1773−178 m.)
Ignotas Lachnickis^[6] (lenk. Ignacy Lachnicki) (1780−1787 m.)
? Stotkovkis (lenk. Stokowski) (nuo 1780 m. gruodžio 8 d.)
kapitonas Oborskis (lenk. Oborski) (1787–1789 m.)
pulkininkas Suchodolskis (lenk. Suchodolski) (1793 m.)
kapitonas Felicjanas Bontanis (lenk. Felicjan Bontani) (1788−)

Literatūra

Gembarzewski Bronisław. Rodowody pułków polskich i wyławów równorędzychnych od r. 1717 m. 1831 m. – Warszawa, 1925 m.
Konstanty Górski: Historya piechoty polskiej. Kraków: Spółka Wydawnicza Polska, 1893.
Mariusz Machynia, Czesław Srzednicki (1998). Oficerowie Rzeczypospolitej Obojga Narodów 1717-1794. T.1: Oficerowie wojska koronnego, cz.1: Piechota. Kraków: Księgarnia Akademicka. Wydawnictwo Naukowe. ISBN 83-7188-186-X.
Mariusz Machynia, Valdas Rakutis, Czesław Srzednicki (1999). Oficerowie wojska Wielkiego Księstwa Litewskiego. Sztab, kawaleria, artyleria, wojska inżynieryjne i piechota. Księgarnia Akademicka. Wydawnictwo Naukowe. ISBN 83-7188-239-4.{{cite book}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link)
Wimmer, Jan (1978). Historia piechoty polskiej do roku 1864. Warszawa: Wydawnictwo Ministerstwa Obrony Narodowej.

Išnašos

↑ Mariusz Machynia, Valdas Rakutis, Czesław Srzednicki (1999). Oficerowie wojska Wielkiego Księstwa Litewskiego. Sztab, kawaleria, artyleria, wojska inżynieryjne i piechota. Księgarnia Akademicka. Wydawnictwo Naukowe. ISBN 83-7188-239-4.{{cite book}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link)
↑ Wimmer, Jan (1978). Historia piechoty polskiej do roku 1864. Warszawa: Wydawnictwo Ministerstwa Obrony Narodowej., p. 335.
↑ Mariusz Machynia, Valdas Rakutis, Czesław Srzednicki (1999). Oficerowie wojska Wielkiego Księstwa Litewskiego. Sztab, kawaleria, artyleria, wojska inżynieryjne i piechota. Księgarnia Akademicka. Wydawnictwo Naukowe. ISBN 83-7188-239-4.{{cite book}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link), p. 413.
↑ Wimmer, Jan (1978). Historia piechoty polskiej do roku 1864. Warszawa: Wydawnictwo Ministerstwa Obrony Narodowej., p. 319.
↑ Mariusz Machynia, Czesław Srzednicki: Oficerowie Rzeczypospolitej Obojga Narodów 1717–1794. T.1: Oficerowie wojska koronnego, cz.1: Piechota., p. 479
↑ 1780 m. gruodžio 8 d. kapitonui Labnickiui suteiktas majoro laipsnis

[1] Mariusz Machynia, Valdas Rakutis, Czesław Srzednicki (1999). Oficerowie wojska Wielkiego Księstwa Litewskiego. Sztab, kawaleria, artyleria, wojska inżynieryjne i piechota. Księgarnia Akademicka. Wydawnictwo Naukowe. ISBN 83-7188-239-4.{{cite book}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link)

[2] Wimmer, Jan (1978). Historia piechoty polskiej do roku 1864. Warszawa: Wydawnictwo Ministerstwa Obrony Narodowej., p. 335.

[3] Mariusz Machynia, Valdas Rakutis, Czesław Srzednicki (1999). Oficerowie wojska Wielkiego Księstwa Litewskiego. Sztab, kawaleria, artyleria, wojska inżynieryjne i piechota. Księgarnia Akademicka. Wydawnictwo Naukowe. ISBN 83-7188-239-4.{{cite book}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link), p. 413.

[4] Wimmer, Jan (1978). Historia piechoty polskiej do roku 1864. Warszawa: Wydawnictwo Ministerstwa Obrony Narodowej., p. 319.

[5] Mariusz Machynia, Czesław Srzednicki: Oficerowie Rzeczypospolitej Obojga Narodów 1717–1794. T.1: Oficerowie wojska koronnego, cz.1: Piechota., p. 479

[6] 1780 m. gruodžio 8 d. kapitonui Labnickiui suteiktas majoro laipsnis

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]