Lenkų muziejus Rapersvilyje

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 47°13′38.4″ š. pl. 8°48′55.8″ r. ilg. / 47.227333°š. pl. 8.815500°r. ilg. / 47.227333; 8.815500

Rapervilio pilis, kurioje išdėstyta Lenkų muziejaus ekspozicija

Lenkų muziejus Rapersvilyje (lenk. Muzeum Polskie w Rapperswilu; vok. Polenmuseum Rapperswillenkų istorijos ir kultūros muziejus Šveicarijos Rapersvilio mieste (Sankt Galeno kantonas). Direktorė Anna Buchmann (2019 m. duomenys).

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Postūmį tokį muziejų įkurti Šveicarijoje davė į šią šalį iš buvusios Lietuvos-Lenkijos valstybės pasitraukę 1831 m. ir 1863 m. sukilėliai. Iniciatyvą palaikė žinomas poetas ir tuometinis Sankt Galeno kantono kanceliarijos vadovas Gotfrydas Kelleris, kartu aktyviai veikęs „Šveicarijos–Lenkijos komitete“. Visi organizaciniai rūpesčiai gulė ant buvusio vilniečio ir 1831 m. sukilėlio grafo Vladislovo Pliaterio pečių. Gyvendamas Šveicarijoje grafas ne tik parėmė 1863 m. sukilimą, bet ir įvairiais būdais stengėsi priminti šios valstybės piliečiams apie Nepriklausomybę praradusią Abiejų Tautų Respubliką (pvz.: 1868 m. už savo lėšas prie Ciuricho ežero jis pastatė koloną Baro konfederacijai atminti, o po dviejų metų ją perkėlė į Rapersvilį). Konfederacijai skirtas paminklas iškilo prie apgriautos pilies, kurią Vl. Pliateris išsinuomavo ir suremontavo. Joje 1870 m. gruodyje lankytojams tapo prieinama įkurto Muziejaus pirmoji ekspozicija.

Istorijos ir meno muziejus (1870–1927)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Muziejaus mecenatų Vladislovo Pliaterio ir Henriko Bukauskio antkapiai pilies sodelyje.[1]

XIII a. pab. išmūrytoje pilyje netrukus susikaupė tūkstančiai spausdinių, turtinga rankraščių kolekcija, meno dirbinių ir istorinių ginklų rinkiniai (eksponatus dovanodavo emigrantai iš Lenkijos karalystės ir LDK žemių, prie mecenavimo ženkliai prisidėjo ir žinomas kolekcionierius kiauklietis Henrikas Bukauskis). 1895 m. pilies bokšte buvo įrengtas mauzoliejus su urnoje patalpinta nacionalinio didvyrio Tado Kosciuškos širdimi, o reprezentacinė Riterių salė išdekoruota lietuviškais motyvais. Po Vl. Pliaterio mirties muziejus perėjo pastoviai išeivijos veikėjų globon, kurie į jį taip pat rinkdavosi įvairiems susirinkimams bei šventėms.

1918 m. Lenkijai atkūrus Nepriklausomybę, sutinkamai su grafo Pliaterio testamentu, sukauptos muziejinės vertybės turėjo grįžti į tėvynę. 1927 m. iš Rapersvilio pajudėjo trylikos vagonų geležinkelio sąstatas, į kuriuos buvo pakrauti 3 000 meno dirbinių, 2 000 istorinių daiktų, 20 000 senovinių ginklų, 9 000 medalių ir monetų, 92 000 knygų ir 27 000 rankraščių. Kartu į Lenkiją iškeliavo 1 400 žemėlapių, 1 000 natų sąsiuvinių ir 10 000 fotografijų. Vėliau dauguma jų per Antrąjį pasaulinį karą žuvo Varšuvoje.

Baro konfederacijos kolona (dar vadinama Laisvės kolona).

Šiuolaikinės Lenkijos muziejus (1937–1951)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1936 m. pilyje buvo surengta šiuolaikinio lenkų meno paroda, o vėliau, globojant Lenkijos užsienio reikalų ministerijai, buvo įrengta pastovi ekspozicija, pasakojanti apie šalies meno ir ekonomikos pasiekimus.

Lenkų Antroji pėstininkų divizija, prieš Vermachtą kovojusi Prancūzijoje, 1940 m. kirto Šveicarijos valstybinę sieną ir buvo internuota. Kariams leista naudotis muziejaus biblioteka savišvietai ir poilsiui. Pokaryje Varšuvoje susikūrusi komunistinė vyriausybė nutraukė pilies nuomos sutartį, o visos sukauptos vertybės 1952 m. buvo išgabentos į Liaudies Lenkiją. Buvusį muziejaus pastatą perėmė Šveicarijos pilių sąjunga.

Reaguodami į susiklosčiusią padėtį grupelė šveicarų ir lenkų emigrantų 1954 m. įkūrė draugiją „Lenkų muziejaus Rapersvilyje draugai“. Organizacija pradėjo kaupti eksponatus ir 1975 m. muziejus buvo atidarytas trečią kartą.

Lenkų kultūros muziejus (po 1975 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dabartiniame muziejuje sukaupti ir salėse demonstruojami įvairūs daiktai, daugiausiai bylojantys apie lenkų išeivijos istoriją. Lankytojai taip pat gali pamatyti įvairių meno kūrinių, vienaip ar kitaip sisijusių su lenkų kultūra.

Biblioteka ir archyvas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Baro konfederacijos kolonos pjedestalas su Lenkijos Ereliu ir Lietuvos Vyčiu.

Miesto centre („Burghof” pastate) įsikūrusi muziejaus biblioteka ir archyvas. Knygų rinkiniai atitinka muziejaus tematiką, vertinga yra Žemaitijos bajorų Romerių dovanota kolekcija ir keletas baldų iš Tytuvėnų dvaro.[2] Apie šį rinkinį muziejus yra išleidęs knygą.[3] Archyve daugiausiai vietos užima Šveicarijos lenkų bendruomenės palikimas ir kt. išeivijos dokumentai.

Renginiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Propaguodamas Lenkijos valstybę ir lenkų kultūrą muziejus rengia skaitlingas parodas, koncertus, konferencijas ir kt. renginius.

1987 m. spalio 3 d. Lenkų muziejuje buvo švenčiamas Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejus. Jo metu pranešimus skaitė prof. dr. Paulius Rabikauskas SJ (Roma), prof. dr. Manfred Hellmann (Miunchenas), dr. Nina Taylor (Londonas), prof. dr. Bohdan Cywinski (Fribūras).[4] 2018 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos ambasada Berne ir Šveicarijos lietuvių bendruomenė čia surengė Valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimą.[5]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]