Buvino mūšis
| Buvino mūšis | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Priklauso: Kapetingų ir Plantagenetų karas - 1213–1214 m. Anglijos–Prancūzijos karas | |||||||
 | |||||||
| |||||||
| Konflikto šalys | |||||||
 Prancūzijos karalystė |
.svg){kind=small} Šventoji Romos imperija Flandrijos grafystė Anglijos karalystė  Bulonės grafystė | ||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||
Pilypas II Augustas Eudes de Bourgogne Robert de Dreux.svg){kind=small} Mathieu de Montmorency |
 Otonas IV Ferrand de Flandre(POW)  Renaud de Dammartin(POW) Jonas Bežemis | ||||||
| Pajėgos | |||||||
| apie 7000 karių iš jų apie 1500 riterių |
~ 9000 karių iš jų 1300–1500 riterių, 7,5 tūkst. pėstininkų | ||||||
| Nuostoliai | |||||||
| Nedideli, du riteriai, tarp kurių ir Étienne de Longchamps | ~ 1000 žuvusių, tarp kurių 169 riteriai 131 į nelaisvę patekę riteriai | ||||||
Buvino mūšis (pranc. Bataille de Bouvines) – 1214 m. liepos 27 d. netoli Buvino (Šiaurės rytų Prancūzija, Šiaurės departamentas) įvykęs Anglijos, ją rėmusių Šventosios Romos Imperijos, Flandrijos grafystės, Bulonės grafystės pajėgų ir Prancūzijos kariuomenės mūšis, vienas 1213–1214 m. Anglijos-Prancūzijos karo susirėmimų.
Mūšyje Prancūzijos karaliaus Pilypo II Augusto kariuomenė sumušė Anglijos karaliaus Jono Bežemio ir jo sąjungininkų (Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Otono IV ir Flandrijos grafo) kariuomenes.
Priešistorė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1214 metų pradžioje Šv. Romos imperijos imperatoriaus Otono I iniciatyva susiformavo koalicija prieš Prancūzijos karalių Pilypą Augustą. Į ją įėjo Otonas IV, Anglijos karalius Jonas, Flandrijos grafas Feranas, Bulonės grafas Reno, Brabanto hercogas Henrikas I, Olandijos grafas Vilhelmas I, Lotaringijos hercogas Teobaldas I ir Limburgo hercogas Henrikas III.
Šios koalicijos tikslas buvo atgauti teritorijas, kurias Pilypas buvo užkariavęs ankstesniais savo valdymo metais.
Sąjungininkai surinko apie 9 tūkst. karių pajėgas, kurias sudarė 1300–1500 riterių (600–650 – iš Flandrijos, 425–500 Haino, 275–350 – iš kitur), apie 7,5 tūkst. pėstininkų.[1] Prancūzijos karalius surinko apie 9 tūkst. karių, kurių 1200–1300 buvo riteriai (765 – iš karaliaus valdų), 300 raitų seržantų.[2][3] Į pagalbą karaliui savo pajėgas atsiuntė 16 ir 33 jo valdose buvusių savarankiškų miestų (municipalitetų): Amjenas – 250 pėstininkų, Arasas – 1000, Bovė – 500, Kompjenas – 200, Korby – 200, Brujeras – 120, Cerny ir Crepy-en-Laonnais – 80, Crandelain – 40, Hesdin – 80, Montreuil-sur-Mer – 150, Noyon – 150, Roye – 100, Suasonas – 160, Vailly – 50.[4]
Mūšio eiga
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Po pradinių manevrų abejų šalių pajėgos liepos pabaigoje susitiko prie Buvino (Bouvines). Ilgai sąjungininkų kolonai lėtai rikiuojantis į kovos rikiuotę, situacija pasinaudojo prancūzai. Drausmingesni prancūzų riteriai atakavo pirmi ir sutriuškino flamandų riterius sąjungininkų kairiajame sparne.
Centre sąjungininkų riteriai ir pėstininkai, vadovaujami imperatoriaus Otono, iš pradžių pasiekė sėkmę – išvaikė Prancūzijos miestų pėstininkus ir vos nenužudė karaliaus Pilypo. Tačiau prancūzų riterių kontrataka sutriuškino atskirtus sąjungininkų pėstininkus ir visos centre buvusios Otono pajėgos buvo priverstos trauktis. Matydamas pakrikusias savo kariuomenės gretas, Otonas pasitraukė iš mūšio.[5] Prancūzai užgrobė daug grobio, įskaitant ir imperatoriaus vėliavą – erelio štandartą.
Net ir sutriuškinus sąjungininkų centrą ir kairįjį sparną, dešinysis sparnas, vadovaujamas Bulonės grafo Reno ir Selisberio grafo Viljamo Ilgojo kalavijo (William de Longespée), dar laikėsi. Anglų pajėgoms apsupus šiuos dalinius, kovos tęsėsi iki vakaro. Persekiojimas nebuvo vykdomas, nes jau buvo beveik tamsu.
.jpg)
Ši pergalė sustiprino Prancūzijos karaliaus valdžią ir susilpnino Jono Bežemio padėtį Anglijoje. Prancūzija apgynė anksčiau iš anglų atimtas Normandijos, Meno ir Anžu žemes.[6][7]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Verbruggen, J.F. (1997) [1954]. The Art of Warfare in Western Europe During the Middle Ages: From the Eighth Century to 1340 [De Krijgskunst in West-Europa in de Middeleeuwen, IXe tot begin XIVe eeuw], p. 246–247.
- ↑ Verbruggen, J.F. (1997) [1954]. The Art of Warfare in Western Europe During the Middle Ages: From the Eighth Century to 1340 [De Krijgskunst in West-Europa in de Middeleeuwen, IXe tot begin XIVe eeuw], p. 249.
- ↑ Bradbury, Jim (1996). Philip Augustus: King of France 1180–1223, p. 244–245.
- ↑ Verbruggen, J.F. (1997) [1954]. The Art of Warfare in Western Europe During the Middle Ages: From the Eighth Century to 1340 [De Krijgskunst in West-Europa in de Middeleeuwen, IXe tot begin XIVe eeuw], p. 245.
- ↑ Verbruggen, J.F. (1997) [1954]. The Art of Warfare in Western Europe During the Middle Ages: From the Eighth Century to 1340 [De Krijgskunst in West-Europa in de Middeleeuwen, IXe tot begin XIVe eeuw], p. 54
- ↑ Buvino mūšis. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, II t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1977. T.II: Bangladešas-Demokratinis
- ↑ John W. Baldwin and Walter Simons, The Consequences of Buovins, French Historical Studies, vol. 37, no 2, printemps 2014, p. 243–269
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- John W. Baldwin, The Government of Philip Augustus : Foundations of French Royal Power in the Middle Ages, Paris, Fayard, 1991, 717 p. (ISBN 2-213-02660-2).
- John W. Baldwin and Walter Simons, The Consequences opf Buovins, French Historical Studies, vol. 37, no 2, printemps 2014, p. 243–269 (DOI 10.1215/00161071-2401611, DOI 10.3917/rhis.143.0499).
- Bradbury, Jim (1996). Philip Augustus: King of France 1180–1223. Florence: Taylor and Francis. ISBN 978-1-315-84582-1.
- Dominique Barthélemy, La bataille de Bouvines: histoire et légendes, Paris, Perrin, 2018, 542 p. (ISBN 978-2-262-06531-7).
- Sergio Boffa, Les mercenaires appelés « Brabançons » aux ordres de Renaud de Dammartin et leur tactique défensive à la bataille de Bouvines (1214), Revue du Nord, no 419, janvier-mars 2017, p. 7-24 (DOI 10.3917/rdn.419.0007,).
- Patrick Boucheron, Georges Duby a-t-il inventé Bouvines ?, L’Histoire, no 399 « Bouvines, 1214 : la plus belle bataille du Moyen Âge », mai 2014, p. 56.
- Alexander Cartellieri, Philipp II. August, König von Frankreich, vol. IV : Philipp August und Johann ohne Land / Bouvines und das Ende der Regierung, Leipzig, Dyksche Buchhandlung / Librairie H. Le Soudier, 1921–1922, XXXI-721 p.
- Philippe Contamine, Le Jeudi de Muret (12 septembre 1213), le Dimanche de Bouvines (27 juillet 1214): deux « journées » qui ont « fait la France » ?, // Michel Roquebert (dir.), , Carcassonne, Centre d'études cathares, 2004, 409 p. (ISBN 2-9521024-0-6), p. 109–123.
- Joseph Daris, Histoire du diocèse et de la principauté de Liège pendant le XIIIe et le XIVe siècle, Liège, Louis Demarteau, 1891, 710 p. « La principauté et le diocèse sous Hugues de Pierrepont (VII. Bataille de Bouvines, 27 juillet 1214) », p. 25-27.
- Georges Duby, , Paris, Gallimard, coll. « Trente journées qui ont fait la France » (no 5), 1973, 302 p. (ISBN 2-07-028452-2, présentation en ligne [archive]). Réédition : Georges Duby (préf. Pierre Nora), , Paris, Gallimard, coll. « Les journées qui ont fait la France », 2005, XIV-302 p. (ISBN 2-07-077574-7).
- Jean-Philippe Genet, «Une guerre européenne», L’Histoire, no 399 « Bouvines, 1214 : la plus belle bataille du Moyen Âge », mai 2014, p. 50.
- Isabelle Guyot-Bachy, De Bouvines à Roosebecke: quel souvenir les historiens gardent-ils des batailles du roi en Flandre (XIIIe siècle-début XVIe siècle) ? // Anne-Hélène Allirot, Murielle Gaude-Ferragu, Gilles Lecuppre, Élodie Lequain, Lydwine Scordia, Julien Véronèse, Priscille Aladjidi, Alexandre Bande, Alexis Charansonnet, Nicolas Civel, Laurent Hablot, Damien Jeanne, Sandrine Lerou, Xavier Masson et Marie-Laure Surget, , Paris, Perrin, 2010, 588 p. (ISBN 978-2-262-02946-3), p. 51-65.
- Antoine Hadengue, Philippe Auguste et Bouvines. Bouvines, victoire créatrice, Paris, Tallandier, 1978 (1re éd. 1935) (ISBN 223500458X).
- Xavier Hélary, Au cœur des combats, L’Histoire, no 399 « Bouvines, 1214 : la plus belle bataille du Moyen Âge », mai 2014, p. 40.
- Rudolf Hiestand, Von Bouvines nach Segni. Zwei Texte zur Geschichte Philipps II. Augustus, Francia, Sigmaringen, Jan Thorbecke Verlag, nos 22/1, 1995, p. 59-78 (lire en ligne [archive]).
- William Chester Jordan, The French Victory at Bouvines (1214) and the persistent Seduction of War //, Pampelune, Gouvernement de Navarre, direction générale de la Culture, institution Príncipe de Viana, 2011, 429 p. (ISBN 978-84-235-3258-2), p. 113–128.
- Philippe Maurice Lebon, Mémoire sur la bataille de Bouvines en 1214, Paris / Lille, Techener / Vanackere fils, 1835 (ISBN 1272899500)
- Philippe Marchand (dir.) et Françoise Verrier (dir.), Bouvines 1214–2014. Un lieu de mémoire. Actes des deux journées tenues à Lille, Genech et Bouvines les 17 et 18 mai 2014, Lille, Commission historique du Nord, 2014, 184 p. Ouvrage de la conférence Bouvines[neveikianti nuoroda], 1214–2014. Un lieu de mémoire.
- Pierre Monnet (dir.), Bouvines 1214–2014 – Histoire et mémoire d’une bataille/Eine Schlacht zwischen Geschichte und Erinnerung : Approches et comparaisons franco-allemandes, Bochum, Verlag Dr. Dieter Winkler, 2016, 170 p. (ISBN 9783899112535,).
- Gaël Nofri, Bouvines. La confirmation de la souveraineté, Passés/Composés, 2024
- Verbruggen, J.F. (1997) [1954]. The Art of Warfare in Western Europe During the Middle Ages: From the Eighth Century to 1340 [De Krijgskunst in West-Europa in de Middeleeuwen, IXe tot begin XIVe eeuw]. Translated by Willard, S. (2nd ed.). Suffolk: Boydell Press. ISBN 0-85115-630-4